ve.lt foto - Sarkomos vėžio užpulta jauniausia Klaipėdos m. savivaldybės tarybos sekretoriato darbuotoja Inesa su dukrele Ugne įrodė turinčios ugninę valią, meilę, tikėjimą, viltį.
Pastaruoju metu kelis pažįstamus ar jų gimines puola vėžys.
Vienas toks atvejis užklupo išvažiavusį iš Lietuvos į JAV ir ten įsidarbinusį žmogų. Kadangi nežinau, ar galiu apie tai rašyti su detalėmis, tai parašysiu abstrakčiau: jo darbovietė surengė pinigų gydymui didžiulį rinkimų vajų, koncertus, rinkliavas. Ir visi subėgę masiškai padeda kas kuo gali.Ir tai daroma labai dideliu mastu.
Čia Klaipėdoje turime panašų atvejį. Savivaldybės tarybos sekretoriate dirba penkios moterys. Piktas vėžys – Evingo Sarkoma - užpuolė kaip tyčia jauniausią darbuotoją – Inesą.
Reikalingos lėšos gydymui ir pan., nes gyvena dabar tik iš 800 Lt pašalpos.
Kviečiu visus susibėgti ir padėti.
Visus taip pat raginu paremti pinigais (aš jau parėmiau), jos sąskaita:
gavėjas Inesa Morkūnaitė, LT447300010036860428, bankas "Swedbank"
Pervedant lėšas iš užsienio:
gavėjas Inesa Morkūnaitė, LT447300010036860428,
"Swedbank" AB, Savanorių pr. 19, 03502 Vilnius, Lithuania,
SWIFT kodas: HABALT22
Yra sąskaitos ir kituose bankuose, jos nurodytos tinklapyje, kurį sukūrė savanoriai Inesai paremti: http://ugnine.webs.com .
Šiame tinklapyje pateikiama ir visa naujausia informacija.
Pacituosiu iš jame skelbiamo Inesos dienoraščio:
"Dabar labai noriu visų Jūsų paprašyti, perduokite mano puslapėlį visiems visiems kam galite,reikia pinigų viskam ir operacijai, ir pooperaciniam gydymui, paskui važinėjimui vėl į chemoterapiją iš Klaipėdos į Vilnių, reikia palatoms, daktarams, maistui, butui, paskolai, darželiui, vaistams....viskam kad išgyvenčiau, mano ex vyras nemoka alimentų jau daugiau nei metus laiko, per tiek laiko sumokėjo tik kelis kartus, deja net antstoliai jam nieko padaryt negali...Gyvensiu tik iš invalidumo, tačiau mano mielieji, vis gi.....
jei gyvenimas apsivers aukštyn kojomis, ir deja, šitą kovą aš pralaimėsiu, labai prašau jūsų surinkite pinigėlių tiek, kad galima būtų išmokėti mano paimtą būsto paskolą biški daugiau nei 30 000 lt, ir iš mano dukrytės bankas neatimtų to mūsų mažiuko vos 20 kv.m. butuko...Noriu, kad ji turėtų savo butelį, kaip mamytės dovanėlę, ten sukauptus mūsų prisiminimus .surinkite nors mažytę dalį, nes Ugnytė tėčio kaip ir neturi, ji turi mane ir senelius...Negaliu daugiau rašyti, atsiprašau...."
N.P.: Pateikiu taip pat straipsnį VE tinklapyje apie šią situaciją, tik ji kiek pasikeitusi, nes Inesa nusprendė prieš operaciją, kurios metu planuojama šalinti dalį klubo kaulų, dar pasitikrinti specializuotoje tokių Sarkomos vėžių klinikoje Vokietijoje, kas , mano galva, yra labai teisingas poelgis:
Ugninė stiprybė nusipelnė palaikymo 2009 08 11 d. VE.lt
http://www.ve.lt/?data=2009-08-11&rub=1065924810&id=1249924438
Ivona ŽIEMYTĖ
"Aš nenoriu, kad dukrytė prarastų tokį didelį savo tikėjimą. Sudėjusi rankutes ji meldžiasi savais žodžiais: "Angele, padėk mano mamytei pasveikti. Dievuli ir Marija, prašau, juk turiu tik ją vieną", - sako 28-erių klaipėdietė Inesa. Rugpjūčio 18-ąją jos laukia sudėtinga operacija.
Kai susitikome parke, vietoje prislėgtos ir palūžusios ligonės pamačiau gražią besišypsančią moterį, o šalia striksėjo ketverių metų Ugnė. Mergytė nubėgo žaisti su vaikais, bet vis grįždavo prie mamos, kad pabučiuotų ar parodytų boružę. Žinojau, kokia trapi ši paprastutė idilė.
2008 metų gruodį jaunai moteriai buvo diagnozuota reta pikta liga - Ewingo sindromas. Iš dubens kaulo buvo pašalintas 25 centimetrų auglys, peraugęs dešinį klubikaulį ir pilvo ertmėje nustūmęs inkstus, žarnyną ir kraujagysles į kairę pusę. Bet auglys vėl ataugo 13 cm, ir per septynis mėnesius ji ištvėrė septynias operacijas. Po chemoterapijos kilo komplikacijų, žarnyne buvo sepsis, ir moterį ištiko koma. Rugpjūčio 18 dieną turi būti pašalintas likęs auglys kartu su dešinio dubens kaulo dalimi. Po operacijos Inesa turės pusę metų išgulėti nejudėdama, negalės net sėdėti. Tuomet jos lauktų dar viena - dubens kaulo rekonstrukcijos operacija. Kas miniatiūrinei, per 40 kilogramų sveriančiai moteriai suteikia jėgų visa tai ištverti?
Forume bendraudama su kitomis mamytėmis, pasirašote slapyvardžiu Ugninė - jūsų ir dukros vardų santrauka. Matau, esate labai artimos?
Ištekėjau iš beribės meilės, pasaulis atrodė gražus, ir labai norėjau vaikelio. Ugnytė gimė sveika, nors nėštumas buvo sunkus. Nuo praėjusio gruodžio mėnesio aš visai nieko neprisimenu, pusę metų ištrynė skausmas ir vaistų aptemdyta sąmonė. Į nieką nereagavau. O kai grįžau po reanimacijos, Ugnytė vėl pajuto, kad turi mamą. Visiems mane rodo, ir piešia mamytę su plaukais, nors jų nebeturiu. Kartais pabučiuoja man ranką. Ji viską supranta... Aš nuo pirmų dienų kalbuosi su ja kaip su suaugusia, neguguoju. Kai išeinu į chemoterapiją, ji būna vaikų darželyje. Bandau pasikalbėti apie tai, ką jaučiu, ji nusuka kalbą, taip vaikiškai norėdama apsisaugoti. Bet kartais labai smarkiai pratrūksta rauda...
Ką sako gydytojai, kiek yra vilties, kad operacija bus sėkminga?
"Kodėl reikia rodyti kitiems, kaip beprotiškai skauda, kodėl jų nuo to neapsaugoti? Aš nenoriu, kad manęs gailėtųsi", - sako Inesa.
Tikimybė visiškai pasveikti menka. Bet mane daktarai jau ne kartą buvo nurašę, sakė, vilties nebėra. Kad nuo jų niekas nebepriklauso, tik nuo manęs pačios. Išgyvenau komą, po to dar penkias operacijas. Negyvenu tolima ateitimi, tik šia diena. Anksčiau aš labai daug svajojau ir tikėjausi, bet viskas taip greit sudužo. Noriu pasveikti ir užauginti laimingą dukrytę. Svajoju kada nors nuvažiuoti pas Indijos vienuolius, lankyti jogą. Sukurti šeimą, surasti vyrą, kuris mylėtų mane ir Ugnytę. Gyventi ilgai ir laimingai.
Per paskutinįjį vizitą pas gydytoją išgirdau, kad su dubens kaulu gali tekti amputuoti koją. Su tuo negaliu susitaikyti. Geriau gyvensiu trumpiau, bet noriu vairuoti mašiną (dėl išpjauto nervo vairuoju ne kojos pirštais, o kulnu), noriu, kad vaikas prisimintų mane judančią, o ne verkiančią luošą ratukuose.
Kas dar jus palaiko? Turbūt tai netiesa, kad nuo susirgusiojo onkologine liga nusigręžia draugai?
Deja, daug draugų, iš kurių tikėjausi palaikymo, atsiskyrė, dingo. Nesuprantu jų. Susiimti padeda likimo draugės, jos nuramina ir pataria.
Mano mama - tikra dvasios milžinė: ji verkia kartu su manimi, mes kartu juokiamės. Tėtis kartais neištveria ašarų ir išeina iš kambario, iš namų. Kai jau visai apleidžia jėgos, sakau, kad man per sunku, o mama drąsina: "Tu gali, turi dukrą, išgyvensi dėl jos." Ir aš noriu įrodyti, kad viskas įmanoma. Kai matau kenčiančius artimuosius, noriu juos nuraminti. Aš pati neįsivaizduoju, iš kur tas tikėjimas. Kai perbrendi skausmo jūrą, turbūt užsigrūdini kaip deimantas, nori priešintis likimui, siela auga ir tempia kūną kaip šapelį.
Dvasinis skausmas stipresnis už kūno?
Sunkiausia išsiskirti su dukryte. Po darbo bėgte bėgau į darželį jos pasiimti. Kai išsiskyriau su vyru, visur eidavome kartu. Kai ji užmiega, man pasidaro silpna, tada išsirėkiu, išsikaukiu vonioje, įsikniaubusi į rankšluostį. Stovi bejėgė, nebeturi nieko, tik tikėjimą.
Prasitarėte, kad iki šiol savęs nemylėjote, liga padėjo daug ką suprasti.
Negailėjau savęs, visą laiką skyriau kitiems. Labai mylėjau vyrą, daugybę kartų jam atleisdavau už išdavystes ir priimdavau į namus. Paskui man rūpėjo tik dukrelė. Maniau, kad neturiu teisės sirgti nė dienos, nes būčiau gavusi mažesnę algą, kuri ir šiaip buvo nedidelė. Galvojau, kad galiu dirbti ir padaryti dar daugiau, nėra kada ilsėtis. O dabar Dievulis padarė taip, kad turiu va kiek laisvo laiko!
Kai ieškojau geriau mokamo darbo, išgirsdavau: "Ak, jūs išsiskyrusi? Turbūt auginate vaiką? Mes jums paskambinsim..." Ir niekam nerūpėjo, ką moku, ką sugebu. Sielvartavau, graužiausi dėl iširusios šeimos, kai dukrytė užmigdavo, verdavau papuošalus seseriai, mamai, Ugnytei. Tai buvo tarsi meditacija. Ir dabar, kai po operacijos ilgą laiką negalėsiu net atsisėsti, tikiuosi, kad versiu tuos karoliukus.
Negailestinga taip klausti, bet ką tokia žiauri liga gali duoti žmogui?
Patirties ir kitokį požiūrį į save, į gyvenimą. Nebeatidėlioji: tai padarysiu poryt, nes jau rytojaus gali nebūti. Kiekvieną dieną noriu apkabinti artimuosius, prisiglausti. Ligą vertinu kaip suteiktą galimybę ką nors pakeisti. Kaip pamoką gal? Taip, matyt, turėjo būti.
Jūs labai mylite žmones. Kaip pavyksta atrodyti gražiai, šypsotis, vaikščioti, kai skausmas nė akimirkai neatslūgsta?
Net jeigu operacija pavyks, skaudėti gali visą likusį gyvenimą. Bet kodėl reikia rodyti kitiems, kaip beprotiškai skauda, kodėl jų nuo to neapsaugoti? Aš nenoriu, kad manęs gailėtųsi. Sunku priimti pagalbą, bet priimi. Gailestis yra visai ne tai, ko reikia tokiems žmonėms kaip aš. Reikia palaikymo, stiprybės, ateinančios iš šalies. Reikia, kad žiūrėtum į besijuokiantį, gyvenimo geismo sklidiną žmogų, galvotum: ir aš noriu tokia būti. Kiek įstengiu, tiek šypsausi. O kai vakare nusivalau makiažą, liūdnoka žiūrėti į veidrodį.
Žinote, ko tikiuosi? Kai nuvažiuosiu į Vilniaus klinikas ir atvers dubens kaulą, tas augliukas bus toks mažas, susitraukęs į adatos smaigalį...
Baigus pokalbį, jauna mama su dukryte išskubėjo pirkti lovą. Mat jos išsikėlė iš tėvų buto, kad keletą savaičių iki operacijos pagyventų vienos. Inesa neužsiminė apie tai, kad nebegalėdama dirbti, gyvena iš pašalpos, nesiekiančios nė 800 litų. Iš jos reikia mokėti už butą, darželį, vaistus ir keliones į Vilniaus klinikas. Jeigu kartu su Inesa ir jos dukrele tikite jos pergale prieš ligą, galite ją paremti.
Pervedant lėšas iš Lietuvos:
gavėjas Inesa Morkūnaitė, LT447300010036860428, bankas "Swedbank"
Pervedant lėšas iš užsienio:
gavėjas Inesa Morkūnaitė, LT447300010036860428,
"Swedbank" AB, Savanorių pr. 19, 03502 Vilnius, Lithuania, SWIFT kodas: HABALT22
2 komentarai:
mano sužadėtinė ir aš sukilome, ir jis man pasakė, kad nebesidomi santykiais ir nori, kad mes nutrūktų, ir artėjo mūsų santuoka, nes aš jam sakiau, kad jis pasikeitė ir nebeatlieka to, ką paprastai tai patinka vaikščioti rankomis po parkus, kviesti stebėti mane ir visa kita, kas daro mūsų santykius jaukius. Aš paprašiau jo atleisti, bet jis buvo kurčias mano skambučiams ir net išsikraustė iš namų. Tai privertė mane kreiptis pagalbos iš įvairių šaltinių. Naršiau tinkle, kai pamačiau vienos ponios liudijimą, kuri sakė, kad burtininkas, vadinamas daktariu Ajayi, padėjo jai dėl santuokinių problemų, nes ji ieškojo gimdos vaisių ir sugebėjo pastoti naudodama rašybą. kasatorė, vadinama dr. Ajayi, dabar ji ir jos vyras gyvena laimingai. Kreipiausi į rašytoją ir rašiau „WhatsApp“ ir paaiškinau jam savo problemą. Jis man pasakė keletą dalykų, kuriuos padariau, o mano nuostabai mano sužadėtinis Jonas paskambino man, paprašė atleidimo ir pasakė, kad niekada nežinojo, kas vyksta su jo. , dėka dr. Ajayi, aš dabar vedęs ir laukiuosi savo pirmojo vaiko. Jei kyla santykių problemų, dėl kurių jums reikia pagalbos, susisiekite su gydytoju Ajayi šiandien, kad galėtumėte greitai išspręsti problemą. Iš pradžių aš maniau, kad tai yra netikra, kol aš nemėginau, ir tai pavyko man, ir aš žinau, kad ji veiks ir jums. Rašybos rašytoją galite pasiekti el. Paštu: drajayi1990@gmail.com arba „Whatsapp“: +2347084887094
Aš sugebėjau su savo vyru pasitelkti rašybos gydytoją dr. Ajayi, kai sužinojau, kad jį žavi kita moteris, aš buvau labai laiminga, kad susisiekiau su rašybos atstovu, nes jis yra priežastis, dėl kurios galėjau laimėti savo vyrą. ir dabar gyvename ramybėje. Kreipkitės į dr. Ajayi už visą jūsų rašybos darbą, jis padėjo man susigrąžinti savo vyrą. Manau, kad jis padės jums tai, kas jus vargina. Paštas: drajayi1990@gmail.com arba „whatsapp“: +2347084887094.
Rašyti komentarą