Nuotraukoje - savaitraščio ‚Economist' žurnalistas Edwardas Lucas.
N.P.: iš užsienio žurnalistų ir politikos apžvalgininkų man labiausiai patinka Edvardas Lukas. Nes rašo visiems žmonėms suprantama kalba (nepriklausomai nuo jų išsilavinimo), rašo trumpai (nepaskandindamas reikalo esmės detalėse) ir pastebi svarbiausius dalykus, kurie daugumai Lietuvos apžvalgininkų pasislepia kasdienybės rutinoje.
Edwardas Lucas (g. 1962) yra savaitraščio „Economist" žurnalistas. Nuo 1996 m. vadovavo žurnalo Berlyno, 1998-2002 m. – Maskvos biurui. Anksčiau bendradarbiavo su laikraščiu „The Independent" ir visuomeniniu BBC transliuotoju. Yra parašęs kelias knygas. Paskutinė – „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams" (2008).
Edwardas Lucas, Žurnalas "Kelias" 2010 02 12 d.
Prieš 20 metų, būdamas jaunas Londono laikraščio „The Independent" žurnalistas, aš gavau nepriklausomos Lietuvos įvažiavimo vizą Nr. 0001. Tačiau labai greitai patekau į KGB rankas ir buvau deportuotas iš Sovietų Sąjungos. Jei kas nors man tada būtų pasakęs, kad Lietuvos siekis tapti nepriklausoma valstybe išsipildys, būčiau buvęs patenkintas. Tada atrodė, jog daugiausia, ką Baltijos šalys gali pasiekti, tai – ne visiškas valstybingumas, o kažkas panašaus į Puerto Riko ir JAV santykius.
O jeigu kas nors tada būtų tvirtinęs, kad Lietuva įstos į Europos Sąjungą ir NATO, apskritai būčiau buvęs nustebintas ir sužavėtas. Baltijos šalių sugrįžimas į Europos žemėlapį buvo vienas nuostabiausių praėjusio šimtmečio istorijos faktų. Jam galėtų prilygti nebent iš vandenyno gelmių staiga išnirusi ir į Jungtines Tautas sėkmingai įstojusi mitinė Atlantida.
Daugelis pokyčių nuo 1990-ųjų Lietuvoje buvo labai teigiami. Universitetuose ir leidyboje nelikus komunistų partijos kontrolės ir KGB čiuptuvų, pasikeitė kultūrinis gyvenimas. Lietuvos kultūros lobiai – literatūra, muzika ir menas – dabar jau yra Europos kultūros erdvėje, o ne nuošaliame ir apleistame užkampyje. Lietuva atsikratė uždarumo ir provincialumo kompleksų. Okupacijos laikais jie buvo savaime suprantama savisaugos priemonė, tačiau prastai derėjo šiuolaikinėje Europoje.
Vilnius ar Klaipėda yra kosmopolitinės Europos vietos, kuriose žmonės iš viso pasaulio gali gerai jaustis. Daug lietuvių kalba užsienio kalbomis, o mano lietuvių kalba, deja, per tą laiką suprastėjo: neturiu su kuo bendrauti lietuviškai.
Lietuva tapo pasaulio ekonomikos dalimi – įgyvendino tai, kas prieš du dešimtmečius atrodė neįmanoma ir baugino, nes ūkis buvo yrančios sovietinės planinės ekonomikos dalis. Kasdienybė tapo nepalyginamai patrauklesnė: nereikia kelias dienas laukti tarptautinio pokalbio telefonu ar ieškoti prekių, kurių tada galėjai rasti tik valiutinėse parduotuvėse.
Vykdydama savo užsienio politiką, Lietuva drąsiai gynė Gruzijos interesus ir taip grąžino savo 1990–1994 m. garbės skolą tokioms šalims kaip Islandija: būtent jos tada sugebėjo išgirsti Lietuvos siekius ir donkichotiškai paremti tikrą nepriklausomybę, kuri tada atrodė visiškai nerealistiška. Lietuva atliko ir svarbų užkulisinį vaidmenį, kad būtų išlaikyti komunikacijos kanalai su Baltarusijos režimu. Tačiau kartu Lietuva rėmė tos šalies žmones, kovojusius už politinę ir minties laisvę.
Kaip gyvenęs Lietuvoje 1990-1994 m., o vėliau joje nuolat lankydavęsis, mąstydamas apie šiuos pokyčius, aš vis dar stebiuosi.
Tačiau mane stebina ir daug liūdnesni dalykai. Žvelgiant iš šalies, galima pastebėti tris dideles Lietuvos nesėkmes.
Viena iš jų – ilgalaikis strateginis planavimas. Daugiau nei dešimtmetį buvo aišku, kad Ignalinos branduolinę jėgainę teks uždaryti, tačiau viena kitą keitusios vyriausybės nesugebėjo pasiekti, kad energijos ištekliai būtų įvairesni, taupiau naudojami ir kad naujoji jėgainė būtų pradėta statyti. Skandalinga, jog dėl elektros jungties su Švedija buvo tariamasi taip ilgai. Kilusi sumaištis lėmė ne tik aukštesnes energijos kainas, bet ir prastesnį ūkio konkurencingumą. Lietuvoje puikiai mąstoma globaliai, tačiau praktiniai administravimo sprendimai įgyvendinami daug prasčiau. Tai siutina tokias šalis kaip Estija, kuri energetinį saugumą supranta kaip praktinį uždavinį.
Antra didelė nesėkmė yra korupcija. Stambusis kapitalas lengvai surado galimybių, kaip papirkti politikus, pareigūnus ir žiniasklaidą. Tai priežastis, dėl kurios priimami blogi praktiniai sprendimai, taip pat ir energetikos sektoriuje. Be to, korupcijos problema griauna šalies piliečių ir užsieniečių pasitikėjimą šalimi. Kai rinkimų sistema nesuteikia prasmingos galimybės pasirinkti prie balsadėžių, pradedama balsuoti kojomis. Dešimtys tūkstančių lietuvių taip ir padarė, išvykdami į Britaniją, Airiją, kitas šalis. Dideli migracijos srautai yra geras integracijos į Europą ženklas. Tačiau faktas, kad tiek nedaug emigrantų nori sugrįžti, yra gėdingas priekaištas šalies politikams.
Trečiąją didžiąją nesėkmę Lietuva patyrė kurdama valdžios institucijas. Kai kurios buvo akivaizdžiai silpnos, visų pirma – prižiūrinčios bankų veiklą. Dėl jų itin skaudžiai kirto tokios problemos kaip beviltiškos paskolos ir kapitalo stoka.
Kitos institucijos, kaip antai Valstybės saugumo departamentas, buvo akivaizdžiai perdaug galingos. Jis puikiai veikė iš pareigų pašalinant Rolandą Paksą, kai Lietuvai buvo iškilusi grėsmė. Tačiau įsikišimas į politiką turėjo būti išskirtinis atvejis, kartu atliekant daugybę veiksmų, kad tokios būtinybės niekada nekiltų. Atrodo, kad vietoje to VSD sureikšmino savo vaidmenį šalyje, kilo skandalų kai kuriems jo pareigūnams įklimpus į komercinius interesus, taip pat – be politinio pritarimo teikiant neaiškias paslaugas amerikiečiams.
Esu optimistas dėl Lietuvos ateities. Praėjusiųjų dviejų dešimtmečių nesėkmės yra blogai, tačiau šalies laimėjimai daug įspūdingesni. Jei Lietuva pasimokys iš savo klaidų – o tai padaryti ji tikrai gali – 2020 ar 2030 m. minimos sukaktys bus daug linksmesnės nei 2010-aisiais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą