Nuotraukoje –žurnalistas ir politikos apžvalgininkas Valdemaras Puodžiūnas.
N.P.:Ačiū autoriui už retą žanrą Klaipėdos žiniasklaidoje - politinę apžvalgą. Tikrai buvo labai įdomu skaityti. Esu dėkingas Jums už pareikštas mintis, nes žvilgsnis iš šono yra labai reikalingas bet kokiems politikams dalykas. Su nekantrumu lauksime kitų Jūsų apžvalgų politinio Klaipėdos gyvenimo klausimais.
Valdemaras Puodžiūnas Kl.lt 2010-06-03, 05:00
Džiazuojanti Klaipėda būtų palankiai įvertinusi konservatorių improvizaciją patikėti miestelėnams rinkti partijos sąrašo lyderį.
Toks sumanymas galėjo tapti simboliška alternatyva tiesioginiams mero rinkimams, kurių idėja kai kurių tų pačių konservatorių rankomis buvo užgniaužta.
Tačiau per visą šalį nuplevenusi žinia apie Klaipėdos konservatorių drąsą, pagirtą net paties partijos lyderio ministro pirmininko, pasirodė esąs tik šnipštas.
Teigti, kad susirinkiman susirinkę eiliniai partijos nariai tiesiog išsigando visuomenės, būtų pernelyg naivu ir nevisiškai teisinga. Nuotykio užkulisiai slepia nesutarimus ir skaldymąsi. Galbūt jie pabūgo patys savęs?
Vilniaus pavyzdys, kai buvo atsisakyta eiti į viešumą, bei gąsdinimas kitų partijų siekiais iškreipti žmonių valią paveikė Klaipėdos konservatorius-krikščionis demokratus. O tai – jau ir silpnumo apraiškos. Turėdamas tokį didelį partijos narių palaikymą, Naglis Puteikis galėjo sau būdingu kategorišku stiliumi lengvai įrodyti, jog populiarumo pasitikrinimas tarp klaipėdiečių yra reikalingas. Tačiau to nepadarė. Suvaidinęs demokratijos vergą, leido kitiems įtikinti daugumą nepasitikėti miestelėnais.
Kitų politinių partijų elgesys viešuose konservatorių sąrašo lyderio rinkimuose, be abejo, nebūtų pasyvus. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad partijoms priklauso tik apie penkis procentus piliečių. Tad visokios galimos suktybės iš esmės negalėjo iškreipti rezultatų. Nebent balsavimo organizacija būtų labai prasta ir klaipėdiečiai nesiteiktų dalyvauti, o dauguma konservatorių visai ignoruotų sumanymą. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis politinių partijų interesai dėl konservatorių lyderio aiškiai išsiskirtų. Dėl mažesnės grūsties politiniame centre socialdemokratai ir liberalai galbūt išvis nebūtų balsavę arba pasisakę už N.Puteikį, o į darbiečių ir tvarkiečių balsus galėjo pretenduoti kitas kandidatas į sąrašo pirmąją poziciją Marius Usonis. Pastarasis neįvertino vienos grynai lietuviškos aplinkybės: nepaglosčius asmeniškai bent pusę partiečių, tikėtis tokių liberalių žingsnių palaikymo konservatorių (!) gretose yra neįmanoma. M.Usonio puoselėta idėja sąrašo lyderį rinkti viešai signalizuoja ir apie netvirtas jo paties pozicijas tarp partijos eilinių. O žaisti politinį pokerį partijos viduje, pasitelkus visus rinkėjus, gan rizikinga ir savotiškai įžūlu bendrapartiečių atžvilgiu.
Konservatoriai ir džiazas [11]
Tačiau, nepaisant visko, tokie rinkimai būtų atnešę teigiamų balų visai konservatorių-krikščionių demokratų partijai. Tai – puikus pavyzdys kitoms partijoms bei akivaizdus skaitymosi su visuomenės nuomone demonstravimas.
Įsitikinimas, jog sąrašo lyderio rinkimai yra išimtinai partijos vidaus reikalas, irgi ginčytinas. Juk kiekvienos politinės partijos noras tarnauti miestelėnams realizuotinas tik turint daugumą savivaldybėje. Tad siekiant balsų bet koks suartėjimas su visuomene bei jos valios paisymas gali tapti vienu iš sėkmės komponentų.
Klaipėda praleido unikalią Lietuvoje progą parodyti kylančios politinės kultūros pavyzdį. Kur kitur, jei ne čia – liberalios nuotaikos ir pasaulėjautos užburtame mieste – galima tikėtis tikro atvirumo, įvairovės, nuomonių pliuralizmo ir pasitikėjimo žmogumi.
Kai kurie konservatoriai ėmėsi pernelyg aukštos natos, o dauguma apskritai nepanoro padžiazuoti. Galbūt ir dėl to, kad tikras džiazas pradeda trijų dienų uostamiesčio okupaciją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą