Nuotraukoje – gaisras Tytuvėnų vienuolyne 2012 01 26 , centre po gaisrininku 2 aukšte - muziejaus patalpos, vienintelės su mediniais perdenginiais.
Gerbiamas Antanai Staponkau, norėčiau trumpai pakomentuoti Jūsų vadovaujamo Kultūros instituto kreipimąsi dėl Paminklosaugos komisijos panaikinimo ir Tytuvėnų vienuolyno gaisro (tekstas apačioje).
Gaisras Tytuvėnuose per vėlai gesintas, nes nebuvo įjungtas nuotolinis signalas apie gaisrą. Sirena ant išorinės sienos, kuri cypsėjo, dar nė vieno žmogaus niekur niekada neprivertė paskambinti gaisrininkams ar policininkams, nes nėra jokio užrašo ant tos sirenos ką reiškia tas jos kniaukimas.
Pagal gaisrininkų taisykles nuotolinis signalas apie gaisrą PRIVALO būti įdiegtas į tas patalpas, kur turi VISĄ PARĄ BUDĖTI budėtojai, t.y. pas gaisrininkus, policininkus ar privačią saugos tarnybą. Ir jokių vietinių signalizacijų. Bet juk Lietuvoje jau 15 metų formuojasi praktika, kad pseudoelitas (įskaitant ir valdininkus-gaisrininkus) teisės aktų nesilaiko, ypač tų, kuriuos patys išleidžia (neva specai geriau žino).
Tytuvėnų atveju Kelmės gaisrininkas savo profesionaliu žvilgsniu matė, kad GRUBIAI PAŽEISTOS JŲ PAČIŲ - PRIEŠGAISRINĖS SAUGOS DEPARATMENTO patvirtintos taisyklės. T.y. nuotolinis gaisro signalas nepajungtas jokiems budėtojams. Beje, toks signalas pajungtas senose tos viešosios įstaigos patalpose už 200 metrų nuo vienuolyno.
Taigi, Kelmės gaisrininkų atstovas, tęsdamas visose Lietuvos srityse tvirtėjančią tradiciją nesilaikyti teisės aktų, Tytuvėnų vienuolyno Statybos užbaigimo akte pasirašė, kad viskas tvarkoje.
KPD nėra gaisrininkai ir tų dalykų nekontroliuoja.
Dabar gaisrininkų generolai išsukinėja tą savo pavaldinį – ne Kultūros paveldo departamentas (KPD), o Vidaus reikalų ministerija išsukinėja pavėluoto gaisro gesinimo kaltininkus (prokurorai, kaip įprasta, padės išsisukti kaltininkams).
Visi politikai tyli – viešai to išsukinėjimo nevertina. Todėl išsukinėtojai drąsūs – ne pirmas kartas (pirmas buvo Labanore).
Iš muziejų įstatymo ne KPD, o ministrė Žakaitienė inicijavo reikalavimų privatiems ir bažnytiniams muziejams panaikinimą (kokiose patalpose, kas turi vadovauti, kokie vyr. fondų saugotojui keliami reikalavimai ir pan.). Seimas džiugiai tam pritarė. Spėju, kad tikrasis šių pataisų autorius – Laisvos rinkos institutas kartu su kai kuriomis eminencijomis.
Po to KPD dar bandė kontroliuoti tuos privačius ir bažnytinius muziejus. Tai neliko nenubausta: kitas , dar liberalesnis ministras J.Jučas inicijavo ir šios KPD teisės išbraukimą iš įstatymų.
Seimas vėl džiugiai tam pritarė: „tegyvuoja privati iniciatyva, šalin biurokratus – laisvo kapitalo kaupimo trukdytojus".
Dar liberalesni ministrai , vėl spėju ne be laisvarinkininkų ir eminencijų tęsė savo „darbą": kadangi menkutė teisė tikrinti bažnytinius muziejus dar buvo likusi Kultūros ministerijos muziejų skyriui, tai visų partijų liberalai bendru sutarimu panaikino ir tą skyrių . Tapome vien iš tų retų ES šalių, kurių Kultūros ministerijos neturi muziejų skyriaus.
Užtat radosi Kultrūrinių industrijų skyrius, kurio misija: kaip greitai ir efektyviai nepagautam pavogti kuo daugiau kultūrai skirtų pinigų VEKS-o praktikos pavyzdžiu.
Taigi, jungtinėmis liberalų pajėgomis muziejininkystė tapo mirštanti kultūros rūšis, visos konfesijos galų gale išsivadavo nuo kibios muziejinės-paveldinės kontrolės.
Irma Grigaitienė – aktyvi paveldo naikinimo verslo pelno vardan palaikytoja ir vykdytoja, todėl visų liberalių kultūros ministrų mėgstama ir remiama. Kai tik kuri konfesija ką nors paveldiško griauna, o KPD gina, tai Grigaitienė uoliai gina ne paveldą, o konfesijų vykdomą griovimą , pvz. Aušros vartų niokojimo istorijoje ir pan.
Seimas tyli jau 15 metų. Tą tylą grigaitienės supranta kaip pritarimą paveldo mainymui į pinigus, ypač į ES pinigų išplovimą per autorines sutartis industrijose ir per statybas-rekonstrukcijas.
Seimas vėl džiugiai tyli. Kaip ir kitais svarbiais visuomenės ir viešo gyvenimo klausimais. Todėl greito pelno pelnagaudžiai siautėja: Tytuvėnų vienuolyną administruojančioje viešoje įstaigoje dviračių nuoma ir nelegali kavinė buvo svarbiau (pajamos, BVP didinimas, ekonomikos skatinimas), nei nedeganti ekspozicijų patalpa, nedegantys seifai, gaisro gesinimo sistemos (išlaidos kultūros paveldui griauna ekonomiką). Todėl unikalios viduramžių monstrancijos, suneštos neva apsaugai, o iš tikrųjų tik lankytojų pritraukimui, degė gerai, nes niekas nepasirūpino nuotoliniais signalizacijos pultais.
Paminklosaugos komisija visais aukščiau išvardintais atvejais bandė ginti paveldą nuo libertarizavimo, priešinosi europinių normų braukymui iš įstatymų, tačiau TYLINTIS Seimas apsimetė, kad negirdi ir nemato rašytinių protestų.
Paminklosaugos komisija, kaip vienintelė dar kažkiek nepriklausoma nuo politikų paveldo ir viešo intereso gynėja ir toliau priešinosi laukinio liberatrizmo siautėjimui kultūros paveldo sferoje, todėl visų partijų liberalai nepasikentė. Pernai ji nusprendė šią komisiją panaikinti ir visus įgaliojimus atiduoti grigaitienėms. Šias titaniškas pastangas matome tame pačiame TYLINČIAME Seime, kuris džiugiai pritaria Laisvos rinkos instituto propagandai, kad pelnas yra viskas (pajamos), paveldas – niekas (išlaidos), kurio reikia kuo greičiau atsikratyti.
Kai prisimenu sovietinių paminklosaugininkų vadą Misiulį, tai nors verk – jis tada atrodė toks didelis paveldo naikintojas ir TSKP valios ir kitų paveldo griovėjų uolus vykdytojas.
O kai palyginu jį su dabartinėmis grigaitienėmis, tai norisi kaukti ir bėgti pas Misiulį jo atsiprašyti, nes grigaitienių, tylinčių Seimo narių, greito pelno ir libertarizmo kultūroje kokteilis pasirodė didesnis paveldo griovėjas, nei komunistų partija SSRS laikais.
Jei panaikinsime Paminklosaugos komisiją, grigaitienių rankomis paveldas bus naikinamas Kultūros ministerijos rankomis žymiai greičiau, nei dabar. Ką dabar ir matome Kaune – Laisvės alėjos 70 rekonstrukciją į „stiklaininį" viešbutį uoliai gina nuo KPD būtent Kultūros ministerija.
Seimas kaip visada tyli.
Tai gal mes imkim ir visi kartu patriukšmaukim, pažadinkim miegančią Tautos atstovybę – tegul imasi gelbėti viešą interesą, tegul sustabdo laukinį libertarizmą, kuris spartėjančiai griauna paveldą ir muziejininkystę.
Sukilkime prieš pelno-ekonomikos diktatūrą ir sugražinkime liberalių ministrų išbrauktas europinės muziejininkystės nuostatas į įstatymus, paprašykime konfesijų, kad įjungtų nuotolines gaisro signalizacijas, o jei bažnyčios neturi pinigų tokioms signalizacijoms, pasiskolinkime iš VEKS-ų, kultūrinių industrijų, kultūros fabrikų ir kitų valdiškų kultūrinių pinigų vagyklų.
Naglis Puteikis
From: Sent: Thursday, February 02, 2012 1:23 PM
To: PUTEIKIS Naglis
Subject: kultura
LR Seimo nariui Nagliui Puteikiui.
Gaisras Tytuvėnų vienuolyno komplekse parodė, kiek daug netvarkos yra paveldosaugos institucijų sistemoje ir darbe.
Lietuvos kultūros politikos institutas šiuos trūkumus kelia jau ne pirmi metai. Neliko nuošalyje ir šį kartą. Siunčiame laišką, kurios per Premjero kanclerį buvo įteiktas LR Vyriausybei. Be to, šis laiškas įteiktas LR Prezidentės vyr.patarėjai Virginijai Būdienei. Atsakymą Institutas jau gavo. Raštas įteiktas ir LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui.
Instituto nuomone, iš šios nelaimės būtina padaryti rimtas išvadas ir imtis griežtų veiksmų.
Pagarbiai.
Antanas Staponkus
L I E T U V O S K U L T Ū R O S P O L I T I K O S I N S T I T U T A S
Jono Basanavičiaus g. 29A, LT-03109 Vilnius. Tel. 2612867, 8 612 40642. El. p: dalanta@takas.lt
Lietuvos Respublikos Ministro pirmininko kancleriui Deividui Matulioniui
Nevyriausybinė, ne pelno kultūros organizacija – viešoji įstaiga Lietuvos kultūros politikos institutas norėtų tikėti, kad bus rūpestingai ištirtos 2012 m. sausio 26 d. įvykusio gaisro Tytuvėnų vienuolyne priežastys, pareikalauta kultūros paminklų apsaugos valstybės institucijų, Kelmės rajono savivaldybės darbuotojų bei Bažnyčios atstovų atsakomybės ir numatomos prielaidos atstatyti šį europinės reikšmės baroko paminklą.
Apgailestaudami turime pasakyti akivaizdų teiginį: už kultūros paveldo apsaugą atsakingos institucijos negarantuoja šio brangiausio tautos kultūros turto apsaugos, todėl daugelis kultūros paminklų ir kitų kultūros vertybių yra sužalojimo ir sunaikinimo pavojuje. Visuomeninės kultūros organizacijos, žinomi mokslo ir kultūros bendruomenės atstovai nuolat kelia aliarmą dėl šios padėties, tačiau jų balsas lieka neišgirstas ir padėtis paveldosaugoje esmingai nesikeičia.
Ta proga norėtume priminti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės valstybinio audito „Kultūros paveldo išsaugojimas" (2010 m. vasario 19 d.) išvadas. Valstybės kontrolė nustatė, kad
kultūros paveldo išsaugojimo politiką formuoja ir įgyvendina kelios institucijos, tačiau esminių teigiamų pokyčių, saugant valstybei reikšmingą nekilnojamąjį kultūros paveldą, vis dar nematyti.
Kultūros ministerija iki šiol nėra parengusi nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo strategijos, kurioje būtų tiksliai apibrėžta, kokius objektus, kodėl ir kaip valstybė turi saugoti, kokiais kriterijais (prioritetais) remiantis skelbti objektus valstybės saugomais. <...>
Be to, Kultūros ministerija vykdo ne visus teisės aktuose nustatytus įpareigojimus kultūros paveldo išsaugojimo srityje, pavyzdžiui, nekontroliuoja, kaip veikia jai pavaldi įstaiga – Kultūros paveldo departamentas. <...> Audito metu taip pat nustatyta, kad Kultūros vertybių registras nėra tikslus ir informatyvus, todėl neįmanoma gauti tikslios ir išsamios informacijos apie nekilnojamąsias kultūros vertybes, neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek ir kokių nekilnojamųjų kultūros vertybių yra šalyje.<...>
Valstybinė kultūros paveldo komisija <...> tėra patariamasis ir ekspertinis organas. <...>
Valstybinė kultūros paveldo komisija netaiko strateginio planavimo principų, nėra patvirtinusi strateginio veiklos plano ir nerenka duomenų apie savo sprendimų (nutarimų) įgyvendinimą, todėl negalima įvertinti jos veiklos rezultatyvumo.<...> Galiojanti visuomeninių organizacijų atstovų atranka į Valstybinę kultūros paveldo komisiją apriboja galimybes į ją patekti specialistams iš platesnio visuomeninių organizacijų rato.
Taigi Valstybės kontrolė padarė griežtą ir tiesmuką išvadą: kultūros paveldo išsaugojimo politiką
formuojančios ir įgyvendinančios valstybinės institucijos neatlieka savo pareigų. Jos neparengė net nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo strategijos, neturi tikslaus šių kultūros vertybių registro, todėl nežinome, kiek šalyje turime šių kultūros vertybių.
Už kultūros paveldo apsaugą ir tinkamą jo naudojimą pirmiausia yra atsakinga Kultūros ministerija ir, konkrečiai kalbant, jai pavaldus Kultūros paveldo apsaugos departamentą, taip pat miestų ir rajonų savivaldybės.
Valstybinė kultūros paveldo komisija turėtų teikti Lietuvos Respublikos Prezidentei, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei esminius siūlymus, kokių priemonių būtina nedelsiant imtis norint iš esmės pagerinti kultūros paveldo apsaugą ir tinkamą naudojimą. Deja, ši komisija, kaip teigiama Valstybės kontrolės audito išvadose, neturi savo veiklos strategijos ir net negalima susipažinti, ką ji dirba, kokie jos veiklos rezultatai.
Esant tokiai blogai kultūros paveldo apsaugai, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas bei kai kurie kiti Seimo komitetai 2011 m. pradžioje kėlė klausimą dėl būtinumo pertvarkyti kai kurias kultūros įstaigas, kai kurias net naikinti. Be kitų siūlymų, svarstytas siūlymas nutraukti Valstybinės kultūros paveldo komisijos veiklą, o jai pavestas funkcijas pavesti atlikti Kultūros ministerijai, sustiprinus ministerijos struktūroje esantį kultūros paveldo skyrių ir pareikalavus jai priklausantį Kultūros paveldo departamentą iš esmės pagerinti darbą, koordinuojant miestų ir rajonų savivaldybių už kultūros paveldo apsaugą atsakingų padalinių veiklą.
Visuomeninės kultūros organizacijos neliko nuošalyje ir dalyvavo svarstant kultūros paveldo apsaugos pagerinimo galimybes.
Lietuvos kultūros politikos institutas 2011 m. vasario 24 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje surengė konferencija „Kultūros institucijų pertvarkymo prielaidos". Šiame renginyje buvo tiesmukai klausiama: kodėl ignoruojami Valstybės kontrolės audito reikalavimai iš esmės pagerinti kultūros paveldo apsaugos įstatymo vykdymą? Daugelis konferencijos dalyvių pritarė, kad būtina didinti kultūros ministerijos atsakomybę už kultūros paveldo apsaugą. Jeigu Kultūros ministerija paveldo apsaugos funkcijas perduoda jai pavaldžiam Kultūros paveldo apsaugos departamentui ir menkai jį tekontroliuoja, jei už kultūros paveldo apsaugą yra atsakinga ir Valstybinė kultūros paveldo komisija, iš dalies pagal kompetenciją ir kitos ministerijos, ir dar savivaldybės, tai kultūros paveldo apsauga Kultūros ministerijai tampa lyg antraeilė pareiga. Tiksliau pasakius, kultūros paveldo apsauga tarytum rūpinasi kelios valstybinės institucijos, o iš tikrųjų atsakomybės niekas nenori prisiimti.
Konferencijoje buvo pritarta, kad būtina pertvarkyti kai kurias kultūros institucijas, tarp jų ir už kultūros paveldo apsaugą atsakingas institucijas. Tačiau priimant sprendimus reikia išanalizuoti kultūros paveldo apsaugos būklę, pasitarti su tos srities specialistais ir visuomene, nepasiduoti subjektyviai, vienadienei nuomonei, savanaudiškiems interesams, atsižvelgti į ilgalaikę valstybės kultūros strategiją.
Konferencijoje buvo pateikta ir konkrečių siūlymų, kokiomis priemonėmis ir būdais pagerinti kultūros paveldo apsaugą. Vienas svarbiausių iš šių siūlymų: valstybinės kultūros paveldo apsaugos institucijos privalo susitarti su Bažnyčios vadovybe dėl bendradarbiavimo garantuojant Bažnyčiai priklausančio kultūros paveldo apsaugą, restauravimą, tinkamą tvarkymą ir naudojimą, taip pat garantuojant valstybinėms institucijoms galimybę kontroliuoti, kaip Bažnyčia vykdo šiuos reikalavimus. Prisimintas ir Labanoro bažnyčios gaisras. Reikalauta ne tik valstybinių paveldo apsaugos institucijų, bet ir Bažnyčios vadovybės atsakomybės už aplaidumą nepasirūpinant šio paminklo priešgaisrine apsauga.
Kaip matome, šiuos visuomenės reikalavimus ir valstybinės kultūros paveldo institucijos, ir Bažnyčios vadovybė ignoruoja.
Lietuvos kultūros politikos instituto nuomone,
- būtina griežtai pareikalauti kultūros ministerijos ir jai pavaldaus Kultūros paveldo departamento atsakomybės – iki departamento vadovės atleidimo iš pareigų – už aplaidų pareigų vykdymą;
- pareikalauti ir Bažnyčios vadovybės atsakomybės už jos valdomo ir naudojamo kultūros paveldo apsaugą;
- panaikinti Valstybinę kultūros paveldo komisiją, tuo pačiu sustiprinant Kultūros paveldo apsaugos departamentą;
- pertvarkius kultūros paveldo apsaugos institucijas, įsteigti Valstybinę kultūros paveldo apsaugos inspekciją;
- įpareigoti Kultūros ministeriją geriau koordinuoti bendradarbiavimą kultūros paveldo apsaugos srityje su kitomis ministerijomis, valstybinėmis institucijomis, miestų ir rajonų savivaldybėmis, taip pat su visuomeninėmis kultūros organizacijomis.
Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius Antanas Staponkus 2012 01 27
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą