Nuotraukoje - 'Vakarų ekspreso' korespondentė Gražina Juodytė
N.P.: interviu su "Vakarų ekspreso" korespondentė Gražina Juodyte, kuri daugelį metų dirba pasiaukojantį publicistinės istorikės ir paminklosaugininkės darbą - rašo apie senuosius Klaipėdos pastatus ir jų žmones specialioje VE rubrikoje MIESTO ISTORIJOS ŠTRICHAI. Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės
G. Juodytė: "Negalima nuvertinti "tvartų"
Kalbino Giedrė NORVILAITĖ
Viena iš LTV akcijos "Daugiau saulės, daugiau šviesos" metų šviesuolių - dienraščio "Vakarų ekspresas" korespondentė Gražina Juodytė, šiemet išleidusi knygą "Klaipėdos akvarelės", su šiluma žvelgia ne tik į senąją, bet ir į naująją Klaipėdą bei jos žmones.
"Negaliu nesutikti su priekaištais, išsakomais mūsų dienraščio rubrikoje "Mano Klaipėda", - pripažįsta G. Juodytė. - Bet nepaisant visko, Klaipėda yra mano gimtasis, mano mylimas, mano svajonių miestas, pats nuostabiausias miestas pasaulyje, mano gyvenimo uostas."
Senamiestyje gimusi ir augusi "Klaipėdos akvarelių" autorė mūsų miestą mato šiek tiek kitaip nei jaunoji karta - kiekvienas namas jai tarsi kūdikis, gyvas sutvėrimas, nes čia gyveno knygos herojai, darė gerus darbus, kūrė šeimas.
Kokią vietą jūsų širdyje užima naujoji Klaipėda?
Ne vienas šios rubrikos herojus sakė tai, ką pakartosiu ir aš - man nepatinka "tvartai" ir "stiklainiai", istorinėje aplinkoje išdygstantys nieko nesakantys statiniai. Kita vertus, dabar tokie pastatai man nieko nereiškia, nes yra nauji, bet juk visiškai nežinai, kaip susiklostys jų likimai, kas čia gyvens ir ką veiks. Gal po kokių 200 metų naujas pastatas, net ir nebūdamas architektūros šedevras, turės labai įdomią ir gražią istoriją. Vienas iš pavyzdžių - Herkaus galerija. Negaliu jos vadinti tvartu, nes statant atsižvelgta į architektūrinius dalykus, be to, ten ne tik prekybos centras, bet ir galerija. Kodėl Herkaus galerija negalėtų tapti kokia nors Gugenheimo galerija, aišku, tik mažesnio masto? Nežinai, kas bus ateity.
Labai seku mūsų dienraščio konkursą, kuriame renkamas gražiausias naujas Klaipėdos pastatas. Džiugina balsavimo rezultatai, nes žmonės pastebi tuos, kuriems ir aš pati simpatizuoju - vieną iš Friedricho pasažo pastatų, "Euterpės" viešbutį, ryžių malūną. Džiugina tie, kurie autentikos nelabai turėjo, bet žmonės, prisidėję prie tokių pastatų atsiradimo, stengėsi, kad jie atitiktų dvasią. Nuostabi yra pravoslavų cerkvytė - iš tikrųjų lyg torčiukas, saldainiukas.
Bet net ir "tvartų" negali nuvertinti, nes nežinai, kokia bus jų istorija.
Ar neapima nostalgija prisiminus senuosius klaipėdiečius ir bendraujant su "Klaipėdos akvarelių" herojais? O galbūt naujoji karta žavi labiau?
Kalbinami knygos herojai su nostalgija prisimena tą kaimyniškumo, susitelkimo jausmą. Visi gyveno skurdžiai, nepritekliuje, bet būdavo namo bendruomenė - krikštynos, laidotuvės ir pan. Dabar dažnai nežinome nei laiptų aikštelės kaimynų vardų, nei kur jie dirba. Kalbant apie susvetimėjimą, tai toks dalykas yra. Bet labai pasikeitusi ir gyvenimo dinamika. Pokarinis gyvenimas buvo lėtas, o dabar kiti tempai, kiti interesai, tad natūralu, kad žmogaus nebedomina laiptų aikštelės kaimyno rūpesčiai - jis pertekęs savo draugų, savo rūpesčių. Taip turi būti, tokia yra gyvenimo dinamika.
"Akvarelių" herojai nebegyvena ten pat, bet iki šiol palaiko ryšį vieni su kitais, nes juos kažkada emociškai susiejo gyvenimas po vienu stogu.
Tiesa, aš gyvenu naujos statybos name naujame kvartale, ten yra vienas entuziastas, kuris jau kelerius metus organizuoja kaimynų šventę su atlikėjais, atrakcionais vaikams. Aš nueinu, bet esu svetima. Su keletu žmonių iš savo namo bendrauju, bet žmonės turbūt labiausiai susidraugauja per vaikus.
Kuo dar skiriasi žmonės? Lygindama savo kartą ir jaunąją galiu pasakyti, kad naujoji karta yra už mus protingesnė, pragmatiškiau žiūri į gyvenimą, o gal ir labai pragmatiškai. Mūsų auklėjimas buvo kitoks. Aš labai žaviuosi jaunąja karta, jų ir mąstymas, ir galimybės yra visai kitokios, jie pralenkę mus informacijos kiekiu. Man didelis stebuklas buvo mobilieji telefonai, kai atsirado, internetas. O dabar kalbėdama su jaunais turiu paaiškinti, kad nebuvo ne tik mobiliųjų telefonų, bet ir laidinių. Jaunimas negali įsivaizduoti, kaip gyventi be ryšio.
Na, bet Klaipėdą iš griuvėsių kėlė, kūrė ta vyresnioji karta. "Akvarelių" knyga ir yra paminkliukas jiems, kad ir kur dirbo - statybose, farmacijoje, kepė pyragus ar kimšo dešras. Džiaugiuosi, kad knygelė išėjo ir kad turi pasisekimą, žmonės laukia antrojo tomo. Ir aš jiems žadu, kad bus, nors kaip čia išeis - matysim.
Informacija
* LTV akcijos metu "Daugiau saulės, daugiau šviesos" uostamiestyje metų šviesuolėmis, be G. Juodytės, buvo nominuotos ir Klaipėdos universitetinės ligoninės Vertebroneurologijos skyriaus vedėja Irena Virketienė bei Išganymo armijos Lietuvoje misionierė Susana Riutkinen.
* Iš skirtinguose miestuose nuominuotų šviesuolių akcijos laureatus skelbė tų miestų merai ar įgalioti asmenys. Klaipėdos mero verdiktas - metų šviesuole skelbti "Vakarų ekspreso" korespondentę Gražiną Juodytę, šiemet kartu su dienraščio kolektyvu paruošusią ir išleidusią knygą "Klaipėdos akvarelės".
* Nominantėms buvo įteiktos knygos "Neregėta Lietuva", gėlių puokštės, o ekspresietei - ir perregima girną ar besisukantį laiko ratą simbolizuojanti statulėlė.
* Beje, LTV sporto redakcija metų šviesuolių nominacijoje buvo paminėjusi ir dar du klaipėdiečius - KU sportinių šokių klubo "Žuvėdra" vadovus Skaistutę ir Romaldą Idzelevičius. Tačiau titulas šioje kategorijoje atiteko jachtos "Ambersail" įgulai.
* Filmuotą nominacijų teikimo ceremoniją ir koncertą visa Lietuva per LTV galės stebėti Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31-osios vakarą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą