Nuotraukose: Ferdinando a. berniukų mokykla M.Šerniaus 12, KLP iki nugriovimo. Magistratas pastatė 1865 m. už labdario pirklio J.L.Wienerio palikimo lėšas. Ši mokykla 2006 m. buvo pirma padegta, o 2007 kovo mėn. statant verslo centrą nugriauta inžinerinių tinklų statybos įmonės ‚Inkomsta'.
N.P.: Žemiau pateikiamame straipsnyje minimą architektūrinę Klaipėdos simuliaciją iliustravau Ferdinando a.berniukų gimnazijos griovimo vaizdais – ką XIX a. verslininkai-labdariai pastatė visuomenei, tą XXI amžiaus „viarslininkai"-vandalai nugriovė.
VE įsivedė neblogą rubriką antrame laikraščio puslapyje – kasdien pateikia nuomonių, kas yra Klaipėdoje ne taip ir ką reikėtų keisti.
Man patiko žemiau pateikiamas analitinis straipsnis, ieškantis atsakymų, kodėl Klaipėdą kankina ne tik urbanistinės ar architektūrinės problemos („...urbanistinė simuliacija paverčia Klaipėdą jokiu miestu"). Tuo šis straipsnis skiriasi nuo kitų, ačiū autorei. Apie autorę Neringą Černiauskaitę greitosiomis googlyje radau štai ką: Neringa Černiauskaitė gyvena ir kuria Vilniuje. 2002 - 2006 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo dailės teorijos ir istorijos bakalauro laipsnį. Bendradarbiauja su galerija "Vartai", rengia tarpdisciplininius projektus. Ir dar šitą informaciją – turbūt apie tą pačią Neringą: Jauniausia knygos autorė - dešimtmetė Neringa Černiauskaitė. 1995 m. S. Jokužio leidykla Klaipėdoje išleido jos parašytą ir sesers Skirmantės iliustruotą eilėraščių knygą "Šuns būda".
Homo Passivus arba gyvenimas ateitimi
Neringa ČERNIAUSKAITĖ Ve 2009 12 23
Šis straipsnis publikuojamas iš Klaipėdos dailės parodų rūmų išleisto katalogo "Sukurta Klaipėdoje?"
Kai 1945 m. sausio 28 d. SSRS 4-oji smogiamoji armija įžengė į sugriautą Klaipėdą, rado šešis likusius gyventojus. Klaipėda buvo pradėta kurti iš naujo. Šį miestą (at)kūrė žmonės, neturintys su šia vieta nieko bendro.
Klaipėda - tai ne XIII amžiuje įkurtas, o tik 65 metų amžiaus miestas. Nauji gyventojai, naujas miestas, nauja kultūra.
Iš visos Sovietų Sąjungos bei Lietuvos suplūdę naujieji gyventojai ieškojo čia pažadėtojo komforto ir išsivadavimo iš skurdo, tačiau rado sugriautą miestą, kurį valdžia vertė vaduoti iš griuvėsių ir statyti jį iš naujo.
Nuo tada prasidėjo nepaliaujamas klaipėdiečių agitavimas, įaugęs į kraują kelioms kartoms ir tapęs neatskiriama požiūrio į aplinką dalimi. Tuomet agitacija tapo vienintele jėga, verčiančia miestiečius veikti ir apskritai gyventi. Klaipėdiečiai, kaip niekas kitas Lietuvoje, gyveno šviesia ateitimi, kur neegzistuoja dabartis.
Šis nuolatinis agitacinis būvis išaugino naują, specifinį žmogaus tipą - homo passivus. Tai individualios veiklos nevystantis, masinės pasąmonės bei instinktų valdomas ir aktyvesnių jėgų (dažniausiai valdžios aparato) valdomas asmuo.
Po šešiasdešimt penkerių metų šis homo passivus tipas sudaro tai, ką mes vadiname klaipėdiečiais. Tačiau, nepaisant įprasto pasyvumo, šis žmogaus tipas noriai pasiduoda šventėms ir šventimui. Panašu, jog tai kilo tuomet, kai kuriant naująją ateitį nepakako gyventi vien ateitimi ir vienintelis būdas susigrąžinti ir pakęsti dabartį tapo linksmybės su visais joms priklausančiais atributais. Jokie kiti Klaipėdos kultūriniai renginiai nesulaukia tiek dėmesio, kiek Jūros šventė ar Pilies džiazo festivalis, po kurių Klaipėda vėl tampa tuo ateitimi gyvenančiu miestu, laukiančiu, kad tuoj kažkas tikrai įvyks.
Nuolatinio gyventojų raginimo ir agitavimo persisėmė ir Klaipėdos kultūros entuziastai, savo jėgomis sugebėję sukurti kone neįmanomus dalykus, o svarbiausia - potencialo iliuziją. Jie siekia "apkrėsti" žmones kultūra, susargdinti vartotoją reikiama kultūros viruso atmaina. Jie išsiveržia į gatves, eina "arčiau žmogaus", skelbia, provokuoja, įsiterpia, kviečia. Agituoja. Suremontuotos galerijų, parodų rūmų erdvės laukia tų homo passivus masių, kurios kažkur dingo po Jūros šventės. Klaipėdos kultūra gyvena ateitimi. Tuo potencialu, kurį ji sukūrė ir vienintelį (kol kas) teturi.
Tas dabarties neapčiuopiamumas jaučiasi ne tik ištuštėjusiose senamiesčio gatvėse, bet ir naujoje miesto architektūroje bei erdvės planavime. Vienas pažįstamas iš Paryžiaus pirmą kartą apsilankęs Klaipėdoje išspaudė tik "Čia labai...erdvu." Iš tiesų, beveik visiškai sugriauto miesto taip ir nepavyko atstatyti, nepavyko paversti jo tikru, gyvu, tokiu "kaip buvo, tik geresniu". Užpildydamas laisvas erdves stikliniais dangoraižiais jis tapo didmiesčio imitacija. Arba priešingai - simuliuoja praeitį ir dingusios Klaipėdos (Memelio) jaukumą, pasažus, sandėlius, fabrikus transformuodamas į kavines, barus, vynines, naktinius klubus. Trumpiau - šventimo erdves. Ir jos beveik visuomet būna pilnos besilinksminančių homo passivus.
Ši dviguba architektūrinė ar, greičiau urbanistinė simuliacija paverčia Klaipėdą jokiu miestu. T. y. ji neturi konkretaus savo veido - ji gali atrodyti kaip vienas iš gražių ir jaukių vokiško tipo miestelių arba kaip lėtą gyvenimo tempą įgavęs kurortas, arba kaip agresyvus pramonės ir prekybos centras. Tačiau iki pilnos simuliacijos trūksta dar labai daug - nė viena iš jų neapima ir neperima reprezentacinio Klaipėdos veido.
Homo passivus yra giminingas jau gerai žinomam Homo sovieticus, kurie sudaro visas rytinėje geležinės uždangos pusėje likusias tautas. Tačiau galbūt todėl, jog kiti Lietuvos miestai prieš šešiasdešimt penkerius metus neprasidėjo nuo šešių žmonių, agitacija netapo jų nuolatiniu būviu. Jie turėjo teisę į dabartį, nes aplink save regėjo praeitį - architektūrą, senuosius gyventojus, istoriją. Klaipėda tokios privilegijos neturėjo, todėl tapo naujojo žmogaus tipo atsiradimo Meka.
Vis dėlto, galbūt šis žmogaus tipas dabartyje sugebės sukurti kažką itin specifiško, būdingo tik šiai vietai ir šiam laikui, o ateityje šis "kažkas" pagaliau galės tapti tikrąja Klaipėdos istorija?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą