Po pirmųjų buldozerių pažeidėjai darysis mažiau įžūlūs
Jolanta Kryževičienė lrt.lt 2008 05 05 / 12:09
Nelegaliai pirtelę pastatęs verslininkas negalėjo patikėti, kad jo statinys bus griaunamas. Iki šiol tokių pirtelių niekas nejudindavo – paveldo apsaugos sistema tiesiog strigdavo piliečiui pademonstravus įžūlumą ir visišką teisinį nihilizmą. Paveldo apsaugos viršininkai teigia, kad tereikia pirmojo postūmio, po kurio žmonių sąmonėje įvyktų lūžis: neteisėtos statybos privalo būti griaunamos be jokių išlygų.
Šios savaitės įvykiai labai vaizdžiai parodė, koks požiūris į kultūros paveldo apsaugą vyrauja Lietuvoje.
Verslininkas, nelegaliai pasistatęs pirtelę ant ežero kranto ir išvijęs valstybės pareigūnus iš teritorijos pasakė, kad statinį griauti yra tolygu nusipjauti pirštą. Tačiau kad jis tą pirštą kiša į svetimą kišenę – jam net ir į galvą neateina.
Kitas verslininkas, pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje sužalojęs seną pastatą ir iškirtęs milžiniškas vitrinas bei pastatęs kičines kolonas, beveik dveji metai nepaiso pareigūnų įspėjimų ir padarytos žalos neištaiso.
Aplinkos ministras Artūras Paulauskas pasipiktino tokiu nesiskaitymu su valdžios atstovais ir liepė imtis griežčiausių sankcijų. Tačiau buvusiam savo patarėjui ir bendrapartiečiui Rolandui Zujevui tokių nuobaudų kažkodėl netaiko. O pastarasis nelegaliai Neringoje pasistatė vagonėlį ant ratų, kurio nereikia griauti – jį užtektų tik nutempti.
Jau keturis posėdžius Valstybinėje paveldo komisijoje yra svarstomas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas – vienas pagrindinių teisinių dokumentų. Senajame reglamente buvo palikta nemažai spragų, dėl kurių iškilo viešbučiai „Novotel" ir „City park", buvo kėsintasi užstatyti naujais pastatais žaliąsias miesto zonas. Tokios spragos atvėrė investuotojams kelią milijardiniam pelnui. Tačiau štai jau keli mėnesiai Paveldo komisijoje nesiliauja ginčai, ar reikia reglamentą griežtinti.
Šie, o ir daugelis kitų faktų leidžia teigti, kad kultūros paveldo situacija Lietuvoje yra tikrai kritinė. Kas laimės šioje kovoje – stambaus verslo interesai ar vien savo sąžine apsiginklavę paveldosaugininkai?
Plačiau apie paveldo reikalus pakviečiau pasikalbėti Kultūros paveldo departamento direktorę Dianą Varnaitę, kuri vos prieš pusantro mėnesio buvo grąžinta į šias pareigas po neteisėto atleidimo. Taip pat pokalbyje dalyvauja šio departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Rimantas Bitinas.
J. Kryževičienė. Daug įvairių, platų visuomenės rezonansą įgavusių kultūros paveldo pažeidimų įvyko pastaraisiais metais. Susikūrė netgi Alternatyvi kultūros paveldo komisija, siekianti atkreipti į juos visuomenės dėmesį. Kaip žiūrite į kultūros paveldo situaciją Lietuvoje? Kokie yra, jūsų požiūriu, aštriausi momentai, į kuriuos reikėtų pirmiausiai atkreipti dėmesį?
D. Varnaitė. Pastaraisiais metais susidarė rezonansinių bylų, kurie traukia visuomenės dėmesį negatyviąja prasme. Todėl nieko keisto, kad visuomenė jungiasi į organizacijas, kurios siekia atsispirti paveldo naikinimui. Viena iš mūsų didžiausių galimybių yra pasiremti šia visuomenės dalimi, kuriai rūpi paveldo apsauga.
Bėdų yra tikrai nemažai. Jau treji metai galioja Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymas ir kai ką jau galime apibendrinti.
Faktas, kad nesustabdomai dygsta visuomenės nerimą keliantys statiniai, dabar daugiau jų – Vakarų Lietuvoje. Paminėčiau Palangą, Klaipėdą, Kuršių Neriją, tuo metu, manyčiau, kad situacija pagerėjo Vilniuje.
Tarsi turime visas įstatymines priemones, tačiau negalime pažeidėjų priversti likviduoti padarytų pažeidimų – tai rodo, kad ne viskas yra gerai.
Viena iš didžiausių bėdų yra pats požiūris. Ir mūsų pačių, paveldosaugininkų. Lyg nusiraminimo tendencijos, mėginimas pasiteisinti, kad negalime imtis pakankamai ryžtingų veiksmų. Tai tikrai negera tendenciją, kurią aš pasiryžusi iš esmės keisti ir reikalauti, kad mes suprastume, jog esame pašaukti ginti viešąjį interesą, o ne atstovauti privatiems interesams. Šitas suvokimas šiandien yra didžiausia mūsų bėda.
J. Kryževičienė. Norėčiau pacituoti Prezidento patarėją I. Vaišvilaitę, kuri teigia, kad Lietuvoje jau klostosi gana modernus požiūris į paveldą, tačiau iš kitos pusės paveldosaugininkai jaučia spaudimą iš verslo pusės. „Reikia mums apsispręsti: ar mes Vilnių priimame kaip turtą, ar kaip resursą turtui".
Kažkada architektas K. Pempė taip pat teigė, kad viešbučio „Novotel" statyba buvo ne architektų, bet politikų sprendimas. Ar iš tikrųjų paveldosaugininkams yra sunku išlaikyti savo poziciją?
D. Varnaitė. Niekam ne paslaptis, kad spaudimas yra daromas. Kiek esi stiprus atsispirti tam spaudimui – yra pilietinės pozicijos, apsisprendimo ir sąžinės dalykas. Taip pat ir su politiniais sprendimais dažnai tenka susidurti, ypač savivaldybių lygyje. Pasitaiko ir verslo struktūrų spaudimo, nes daugelį objektų šiandien inicijuoja stambūs investitoriai, kurie sugeba samdyti brangiai kainuojančius advokatus.
Naujausias pavyzdys, kai Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo bandoma likviduoti nelegalią verslininko A. Strolio statybą: pats verslininkas negalėjo patikėti, kad apskritai taip gali įvykti. Todėl mums būtina labai aiškiai formuluoti reikalavimus ir laikyti labai griežtos pozicijos. Bet kokios nuolaidos leidžia ir kitiems pasinaudoti tuo.
O dėl spaudimo – tai nuo mūsų pačių priklauso, ar mes jam pasiduosime, ar ne. Aš vis tik viliuosi, kad pavyks tą pasitikėjimą paveldosaugos institucijomis atgauti, padidinti ir parodyti, kad mes tikrai sugebame atstovauti paveldosaugos interesams.
Aišku, mes nebūsime nei mylimi, nei populiarūs. Prisimenu, prieš kelerius metus viena politikė man pasakė: „jūs niekada nebūsite geri – derinsite, bus blogai, nederinsite – vis tiek bus blogai. Bet aš jus suprasiu ir palaikysiu, jeigu žinosiu, kad pasielgėte taip, kaip reikalauja įstatymas".
Jei sprendimai bus priimami paveldo išsaugojimo tikslams – mes savo misiją būsime įvykdę.
J. Kryževičienė. Pakalbėkime apie Vilniaus miestą, kuriame, kaip sakė direktorė D. Varnaitė, reikalai gerėja. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Naujasis Senamiesčio apsaugos reglamentas jau keturis kartus yra svarstomas Kultūros paveldo komisijoje, niekaip nepriimamas, nors senajame dokumente buvo labai daug spragų.
Ar Vilniuje reikia stiprinti apsaugos priemones, galbūt keisti įstatymą, griežtinti reglamentą? Nors kartais verslininkai ir politikai teigia, kad gyvenimas juda pirmyn ir miestas turi keistis –negalima visko uždrausti. Koks jūsų požiūris?
R. Bitinas. Reglamentas nėra labai blogas, nors yra ir tam tikrų spragų. Žinoma, būtų gerai turėti griežtesnį dokumentą. Ypatingai dėl naujosios statybos, nes šiuo metu reglamentas leidžia senamiestyje reglamentuotą naują statybą, o tai pasaulinėje praktikoje pagal konvencijas nėra leidžiama.
Antras momentas – atkūrimas. Turbūt nė vienas objektas Lietuvoje nebuvo atkurtas vadovaujantis visomis įstatymo nuostatomis. Sakykime, visuomenės pritarimas, jo net Valdovų rūmai negavo, nebuvo jokio referendumo – tik politinis sprendimas. Taigi Senamiesčio apsaugos reglamento situacija nėra aiški, vyksta ginčai ir tarp pačių paveldosaugininkų.
J. Kryževičienė. O kokia Kultūros paveldo departamento pozicija dėl žaliųjų zonų užstatymo, dėl naujos statybos senamiestyje?
D. Varnaitė. Pirmiausia norėčiau patikslinti savo frazę dėl gerėjančios situacijos Vilniuje. Juk tokių objektų kaip „Novotelis" Vilniuje nebematėme jau keleri metai ir tikiuosi, kad daugiau nebepamatysime. Tačiau problemų dar labai daug. Nėra teisės aktų, kurie įpareigotų derinti remonto darbus, todėl sename mieste kartais atsiranda plastikinių langų.
Svarstydami Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentą mes būtinai atsižvelgsime į išsakytas kritines pastabas – dauguma jų yra teisingos. Kartu su Kultūros ministerija turime nuspręsti, kaip tas reglamentas gali būti keičiamas – gal jį reikia tobulinti, o gal rengti iš naujo.
Jeigu bus priimtas sprendimas skelbti senamiestį draustiniu, tuomet reikės senamiesčiui parengti individualų apsaugos reglamentą kaip draustiniui. Nuo procedūros priklausys, ar greitai mes turėsime dokumentą, kurio laukia ir paveldosaugininkai, ir visuomenė. Į šį procesą reikia įtraukti kuo daugiau specialistų, kurie mato reglamento ydas.
Nes išgirstame priekaištų, kad dokumentą rengia vis tie patys specialistai, tos pačios įmonės. Tiesiog skelbiamas konkursas ir renkamasi iš įmonių, kurios pasisiūlo. Ateity stengsiuosi plėsti specialistų ratą, nes tikrai niekas nenori kažko piktybiškai praleisti, neįrašyti. O kol reglamentas nepriimtas, stengsimės imtis visų priemonių, kad nepasikartotų atvejai, dėl kurių reikia raudonuoti metų metus.
R. Bitinas. Dar dėl žaliųjų zonų. Mano požiūriu, jos senamiestyje turėtų išlikti – pasisakau prieš ištisų kvartalų atstatymus. Vienas eksperimentas Žydų kvartale jau padarytas. Nėra jis labai blogas, bet masiškai atstatinėti, kad ir buvusio geto fragmentus, nemanau, kad turėtume. Tai, kas yra išnykę, turėtų likti istoriografiniuose šaltiniuose, tačiau nereikia kurti muliažų, o išsaugoti Vilniaus vaizdą tokį, koks yra dabar.
J. Kryževičienė. Kaip supratau, Kultūros paveldo departamentas ketina griežtinti ir pačią apsaugą, ir priežiūrą. Tačiau šios savaitės įvykiai kelia klausimą. Verslininkas A. Strolis išveja iš savo teritorijos valstybės atstovus, atvykusius griauti nelegalaus statinio.
Kitas verslininkas M. Gelažnikas turėjo būti atvesdintas policijos, į kurią kreipėsi Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys, nes į jokius įspėjimus jis nereagavo. Yra šiek tiek keista, kad pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje sename name iškirtusiam milžiniškas vitrinas ir pristačiusiam kolonų pažeidėjui buvo paskirta vos 1750 Lt, po metų dar 500 Lt bauda. Tačiau ligi šiol padaryta žala nėra ištaisyta. Ar tai nėra valstybės bejėgiškumo įrodymas?
D. Varnaitė. Sugrįžusi į šias pareigas, sužinojau, kad istorija su M. Gelažniku tęsiasi metų metus. Tai mane labai nustebino ir nuvylė, kad tiek laiko nesugebama išreikalauti, jog būtų likviduota tai, ką jis padarė neteisėtai. Įpareigojau Vilniaus teritorinio padalinio vedėją, kad būtų imamasi maksimaliai griežtų veiksmų, kad nebūtų nuolaidžiaujama.
Pats pilietis nesiteikė atvykti į departamentą, todėl kreipimasis į policiją ir šio incidento viešinimas, taip pat buvo vienas iš mūsų žingsnių. Mes manome, kad tokius atvejus reikia viešinti. Viešumo principą mes ketiname taikyti maksimaliai ir su visuomenės pagalba spręsti panašius atvejus. Nes baudos, kiek jas bedidintum, didelio poveikio nedaro, jas suryja infliacija.
Taip pat turi būti atstatyta buvusi padėtis.
R. Bitinas. Šis atvejis su M. Gelažniku yra tarsi lakmuso popierėlis: ar sistema yra pajėgi atlikti tam tikrus veiksmus apsaugant paveldą, ar ne. Juk mes susitvarkome ir ne su tokiais gelažnikais, yra daug rimtesnių atvejų ir pasiekiami puikūs rezultatai. Tačiau piliečiui pademonstravus įžūlumą ir visišką teisinį nihilizmą, sistema ir užbuksuoja. M. Gelažniko atvejis tą parodo. Tokie atvejai kol kas visuomenei sukelia šoką.
Dar reikia laiko, tačiau esminis persilaužimas jau artėja, kai nelegalūs statiniai bus griaunami. Tiesiog reikia pirmojo postūmio, po kurio žmonių sąmonėje įvyks lūžis, kad toliau taip būti negali, neteisėtos statybos privalo būti griaunamos be jokių išlygų. Statybos įstatymo sugriežtinimas, procedūros, kurių imasi pareigūnai, rezultatų tikrai duos, tačiau reikia palaukti, nes viskas daroma teisinėmis priemonėmis, laikantis įstatymų.
Gyvename demokratinėje visuomenėje, todėl savininko teisės taip pat yra ginamos ir jis teismuose visais įmanomais metodais tą ir bando daryti. Bet situacija tikrai gerės.
J. Kryževičienė. Ar daug yra atvejų, kai buvo nugriautas neteisėtai pastatytas priestatas, namo aukštas, statinys?
R. Bitinas. Pavyzdžiui, Vilniuje praėjusiais metais buvo gana įžūliai, ne pagal projektą pristatytas „Kempinskio" viešbučio visas pastogės aukštas. Mūsų reikalavimas buvo gana griežtas – demontuoti per mėnesį, ir šis reikalavimas buvo įvykdytas. Tokių atvejų dažnai nepasitaiko, bet rajonuose yra nemažai.
J. Kryževičienė. Iš jūsų atsakymų supratau, kad kultūros paveldo apsauga Lietuvoje griežtės. Tie piliečiai, kurie tikisi išsisukti sumokėję nedideles baudas ar net kyšius, turėtų susimąstyti.
D. Varnaitė. Noriu patikinti visus, kad laikysimės tokios pozicijos. Ne tik baudos, ne tik reikalavimas atstatyti buvusią padėtį – tai šiandien yra svarbiausia, bet mėginsime viešinti informaciją, suspenduoti netinkamų ekspertizių autorius. Būtent tokiais ekspertais dažnai prisidengiama tvarkant leidimus.
Gal todėl nelegalių statybų nėra labai daug, nes patys paveldosaugininkai ar architektai lengvai „leidžia", „suderina". Todėl pirmiausia mes patys turime savo struktūrose įvesti tvarką, kad derinant projektinę dokumentaciją, kontroliuojant tuos procesus, nebūtų padėtas pamatas tolimesnėms blogybėms. Turime labai stipriai kontroliuoti jau vykstančius procesus. Būna, kad suderintas visai neblogas projektas, tačiau ar visada pastebime, kad nuo to projekto yra toli nukrypta. Dažnai užsakovai gudrauja. Turime maksimaliai reikalauti atsakomybės ir iš savęs, ir iš kitų.
Štai svarstėme Kuhrhauso pastato situaciją Palangoje. Paklausiau miesto mero, kas trukdo uždengti po gaisro nukentėjusį pastatą, kad jis nenyktų? Sulaukiau atsakymo, kad nesusitariama su bendrasavininkiu. Tai manęs neįtikino.
Ir dar norėčiau pasidžiaugti, kokį ryškų skirtumą matau po 2,5 metų pertraukos darbo departamente. Anksčiau dažnai kritikos strėlių sulaukdavome tada, kai jau visi sprendimai priimti, kai pastatas jau dygsta. Šiandien matau esminį skirtumą, kad visuomenės organizacijos, piliečiai šiandien parodo savo iniciatyvą, išsako savo poziciją jau tuo momentu, kada dar yra galimybė taisyti klaidas. Dažnai išgirstame pasiūlymų, pastabų dar tvarkant teritorijų planavimo dokumentus.
Todėl noriu paraginti visus, kad taip elgtųsi ir toliau, stotų ginti bendruomenės, viešojo intereso. Tai mums didžiulė parama.
***********
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą