Mes, gyvenantys ant keturių ratų, esame šiurkštūs ir atšiaurūs tipai. Jei tokie nebūtume, neišgyventume. Taip, mes šiurkštoki. Bet protu ir dvasia mes dažnai apdovanoti labiau nei aplinkiniai.
Drįstu sakyti, kad tiek visiškas neįgalumo ignoravimas, tiek visiškas susitaikymas su juo liudija apie vieną bendrą bruožą - begalinį, beveik dievišką tikėjimą.
Niujorke, 34 - oje gatvėje esančiame Fizinės medicinos ir reabilitacijos institute, ant priimamojo durų pritvirtinta bronzinė lentelė. Institute aš lankiausi ištisus mėnesius, po 2 - 3 kartus per savaitę, ir daugybę kartų varsčiau priimamojo duris. Bet niekada neatėjo į galvą sustoti ir perskaityti toje lentelėje iškaltų žodžių, kurių autorius, kaip buvo rašoma,- nežinomas konfederatų kareivis. Galiausiai vieną popietę aš tai padariau. Perskaičiau juos du kartus. Kai skaičiau ją antrą kartą, beveik degiau - tai nebuvo neviltis, o vidinis atradimo karštis, kuris privertė griebtis mane neįgaliojo vežimėlio atramų. Norėčiau, kad ir jūs juos perskaitytumėte.
ŽODŽIAI KENČIANTIEMS
Aš prašiau Dievo stiprybės, kad galėčiau daug pasiekti. Jis mane padarė silpną, kad išmokčiau nuolankiai susitaikyti...
Aš prašiau sveikatos, kad galėčiau nuveikti didelius darbus. Bet buvau apdovanotas negalia, kad galėčiau daryti gerus darbus...
Aš prašiau turtų, kad galėčiaujaustis laimingas. Bet buvau apdovanotas skurdu, kad tapčiau išmintingas...
Aš prašiau valdžios, kad mane garbintų žmonės. Bet buvau paverstas bejėgiu, kad man prireiktų Dievo...
Aš troškau visko, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu. Bet man buvo duotas gyvenimas, kad galėčiau džiaugtis viskuo...
Aš negavau nieko, ko prašiau, bet gavau viską, ko tikėjausi. Man pačiam to beveik nenorint mano neišsakytos maldos buvo išklausytos.
Aš laimingiausias iš visų žmonių.
Roy Campanella
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą