2008 07 20 Klaipėdos kultūros paveldo tarybai prie Kultūros paveldo departamento
Šiuo metu, suaktyvėjus visuomenės veiklai dėl Klaipėdos Jono bažnyčios atstatymo galimybės, norėčiau irgi pareikšti savo nuomonę.
Klaipėda, kaip seniai žinomas Baltijos jūros uostas, šiuo metu yra praradusi savo architektūrinį identitetą. Pokario metais, naujos valdžios pastangomis, visos, karą pergyvenusios bažnyčios buvo nugriautos ir miestas neteko savo, visiems jurininkams žinomo silueto. Atsirado nauju dominančių – kaminų, kurie šiandien ir yra pagrindiniai miesto aukštuminiai akcentai. Klaipėda įgavo sovietinio pramoninio miesto - monstro pavidalą. Vėliau, pažangios miesto valdžios pastangomis, senamiestis buvo pradėtas tvarkyti ir Klaipėdos centras pamažu pradėjo grįžti prie savo istorinės išvaizdos. Bažnyčių atstatymo klausimas tada, dėl visiems žinomų priežasčių, negalėjo būti keliamas.
Dabar jau 18 metų gyvename nepriklausomoje valstybėje, todėl prašosi klausimas – kodėl Klaipėda iki šiol negali atsikratyti savo sovietinio palikimo – nykaus fabrikų miesto įvaizdžio...
Kai kurie žingsniai jau yra daromi . Miestas atgavo priėjimą prie marių. Vietoje surūdijusių laivų, centre jau galima pamatyti stovinčias jachtas. Bet virš miesto ir toliau dominuoja tie patys kaminai, primindami mums, kad Klaipėda tai ne Memelis, ji nėra Memelio teisių paveldėtoja, o viso labo, šiek tiek pagražintas ir sumodernintas sovietinis monstras, kurį, mums visiems, paliko tarybų valdžia. Dabartinė Klaipėda neturi tradicinių, budingų kiekvienam Europos miestui, bažnyčių špilių, o vienintelis, šiek tiek atokiau stovinčios, Marijos Taikos karalienes bažnyčios bokštas, gali būti traktuojamas kaip tradicinis, tik iš didelio atstumo ir su labai didelėm išlygom. Miestui trūksta senos Europos akcentų.
Lietuvoje tiek daug kalbama apie istorinius ryšius su Klaipėdos kraštu, jis laikomas Lietuvos istorine žeme, bet užstatant Klaipėda, tai visiškai nesijaučia. Galima pagalvoti, kad Klaipėda, kaip ir Karaliaučius, patekęs po karo i svetimas rankas, ir dabar, tyliai ir metodiškai laisvinamas nuo prieškario palikimo. Karaliaučius, po karo tapęs Kaliningradu, buvo apgyvendintas visiškai kitokio mentaliteto žmonėmis, kurie bandė sunaikinti prieš juos ten egzistavusią kultūrą ir tuščioj vietoj sukurti savo. Rezultatą mes visi gerai žinome. Po 60 - ties metų, tų pačių žmonių palikuonys jau pradėjo suvokti naikinamos kultūros atstatymo būtinumą. Tie jų norai dažnai įgauna labai keistas formas. Bandoma sujungti visiškai nesuderinamus dalykus. Bet tai galima suprasti. Suvokimui irgi reikia laiko.
Grįžkime dabar vėl prie Klaipėdos. Nejaugi Lietuvos žmonių mentalitetas irgi buvo tiek paveiktas tarybinės propagandos, kad mes ir dabar, po 18 metų Nepriklausomybės, nesuvokiam būtinumo atstatyti, priešo valdžios, sugriautą palikimą. Būtina žengti šį lemiamą žingsnį. Ir tam žingsniui, šiuo metu susidarė palankios sąlygos.
Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenė nėra didelė, gal būti todėl, sprendžiant bažnyčios atstatymo klausimą ir buvo galvojama apie mažesnę, žemesnę, gerokai modernesniu formų bažnytėlę. Tai nebūtu teisingas sprendimas, dar ir todėl, kad Jono bažnyčia istoriškai tarnavo ne tik tikintiesiems, bet buvo svarbus navigacinis ir geodezinis orientyras. Ji buvo aukščiausias miesto statinys, todėl butu galima ją palyginti su istorine miesto ašimi.
Dabar tikslinga butu kalbėti apie pastangų, atstatant Jono bažnyčia, kaip pagrindinę miesto aukštumine dominante, apjungimą. Juolab, kad Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas, Jo ekscelencija Mindaugas Sabutis, jau parodė tokia iniciatyva ir prakalbo apie busimos bažnyčios funkcijų išplėtimą, ją pritaikant miesto reikmėm. Tai palengvintų spręsti projekto finansinę pusę.
Klaipėda istoriškai nebuvo tokia turtinga kaip Karaliaučius, neturėjo tokio įspūdingo senamiesčio kaip Gdanskas, todėl kiekvienas išsaugotas, senuosius laikus menantis , arba naujai atstatytas, senasis pastatas, praturtina miestą, daro ji patrauklesniu. Visa Europa, žiaurios paskutinių karų patirties, pamokyta, stengiasi susigražinti sau, kiek įmanoma, prieškarinį, idilišką miesto centrų išvaizdą. Atstatoma tai, ką karai sugriovė. Žmonės, didžiąja savo dalimi yra linkę prie tradicinių vertybių, todėl miestas turintis nusistovėjusį , visiems suprantama istorini centrą, visada bus patrauklesnis ir turistui ir vietiniam gyventojui.
Kaip dailininkas, viduramžių Europos architektūros mylėtojas ir žinovas, esu už tai kad Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia butu atstatyta senose formose, nes tai butu logiškas žingsnis, grįžtant prie mums visiems įprastų, Europai budingų gyvenimiškų vertybių. Tai butu žingsnis, kuris leistu vėliau atstatyti visą istorinį Klaipėdos centrą.
Pagarbiai - Romanas Borisovas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą