„Krizė ne tuomet, kai žmogus saugo savo kraštą, gamtą, o tuomet, kai prekybos centrai tampa aukštesni už maldos namus“

Nuotraukoje : Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūtos Baškytė.

„Esu įsimylėjusi saugomas teritorijas ir dėl jų išlikimo visa širdimi besistengiančius žmones"

„Kodėl Lietuvoje vis dar galima per kitų galvas skintis sau kelią į Seimą, Europos Parlamentą?". „Todėl, kad norima greitai pralobti, norima visko čia ir dabar."

N.P.: čia citatos iš žemiau pateikiamo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorės Rūtos Baškytės atsakymo seimo narei Rūtai Rutkelytei dėl jos užgaulaus straipsnio apie saugomų teritorijų darbuotojus, gamtosaugininkus, paminklosaugininkus.

Į dar vieną R.Baškytės citatą noriu atkreipti dėmesį:

 „Noriu perspėti kolegas, kad jei šiais laikais ketini turtingų ir įtakingų asmenų pareikalauti laikytis teisės aktų, turi būti tyras kaip krištolas. Nei tu pats, nei tavo artimieji ne tik negali turėti jokio nekilnojamojo turto, bet ir negali turėti jokio intereso jį įsigyti (nors teisės aktai tai ir leidžia), negali būti padaręs jokių klaidų, turi turėti geležinius nervus, sveikatą ir kantrybę, turi būti drąsūs ir ištvermingas ir t.t."

Aukščiau minėtu R.Rutkelytės straipsniu pradėtas precedento iki šiol Lietuvos istorijoje neturėjęs puolimas prieš aplinkosaugą. Puolimo epizodai:

2009.04.28 Saugomų teritorijų įstatymo svarstymas Liberalų sąjūdžio frakcijoje;

2009.05.09 Galas Lietuvos regioniniams parkams? Pirmyn statyboms!

Šiuose straipsniuose aprašomas Liberalų sąjūdžio frakcijos ir aplinkos ministro  mėginimai panaikinti regioninius parkus.

R.Rutkelytė tęsia šį veiksmą ir tokius puolamuosius straipsnius spausdina didžiausiuose tinklapiuose rinkimų ir ne tik rubrikose.

2009-05-25 Delfi.lt, Saugomos teritorijos: sodybų tuštėjimo metas"

2009-05-27 Alfa.lt Saugomos teritorijos: džiaugsmas, virtęs ašaromis!

2009.05.28 Balsas.lt R. Rutkelytė: saugomos teritorijos: į vieną trobos galą gyvuliai, į kitą - „žmogai"?

Vadinasi tai yra strateginė R.Rutkelytės rinkimų kampanijos dalis. Suprantame, kad būdama 19-a TS-LKD rinkimų į EP sąraše, ji nepateks į EP. Tą supranta ir R.Rutkelytė. Vadinasi, siekiam kitų tikslų, iš straipsnių turinio matosi, kad siekiama sumažinti saugomas teritorijas ir leisti jose žymiai daugiau statyti. Kaip buvusiai liberalcentristei – gal ir suprantama, bet nepeteisinama, nes dabar yra įstojusi į TS-LKD, todėl turi laikytis pagrindinių šios partijos programinių nuostatų, kurios yra atvirkščios aukščiau minėtai R.Rutkelytės vykdomai antiaplinkosauginei propagandai.

Tačiau ji ne tik nesustoja, bet didina puolimą ir jame naudoja visas, net ir nepriimtinas kovos formas.

Partijos vienas iš vadovų J.Razma pripažįsta, kad buvo padedama R.Rutkelytei gauti vienmandatę rinkimų apygardą, kurioje jai nepasisekė įveikti Raimundo Šukio (pritrūko 471 balo), tačiau ji pateko per sąrašą, palypėjusi rinkėjų balsų dėka iš 133 į 39-ą vietą.

Ir štai pasipylė straipsnių serija prieš gamtą ir gamtosaugininkus, tiesa jų tonas po TS-LKD frakcijos atsiribojimo nuo jos pozicijos šiais klausimais, kiek sušvelnėjo, bet visa kita retorika liko nepakitusi.

Po šiais straipsniais labai taisyklinga lietuvių kalba ir be klaidų rašoma labai daug puslapio apimties skirtingų, bet vienodo turinio komentarų, kurių pagrindinę mintį pacituosiu: „Ar bus geriau jei Krekenavos kraštas bus apgriuvusiomis trobomis, apšiurusiais šaligatviais, prasigėrusiais bomžais ir etniniais vietiniais gyventojais, be jokio verslo, pramogų ir t.t. Spjaudančiais į Lietuvos valdžios pusę gyventojais ir jų vaikais. Protaujantis žmogus supras - Tokie regioniniai parkai ir visa saugomų teritorijų tarnyba NEREIKALINGA ir TURI BŪTI SKUBIAI LIKVIDUOTI nes dirba priešiškai Lietuvos visuomenės interesui. Gal būt ir TS–LKD taip pat?"

Ar neatėjo laikas pasvarstyti, ar tokia R.Rutkelytės veikla, akivaizdžiai prieštaraujanti TS-LKD programai (cituoju iš TS-LKD rinkimų į Europarlamentą programos: „Ištikima vertybėms: Esame įsitikinę, jog viena iš Lietuvos atstovų Europos Parlamente misijų - Lietuvos kultūros, meno, istorinio paveldo apsauga ir sklaida.") neišplauna TS-LKD tapatybės, ar neatstumia mūsų tradicinių rinkėjų? TS-LKD seime frakcijos seniūnas J.Razma, pareiškęs frakcijos ir savo neigiamą požiūrį,  žadėjo šį klausimą svarstyti artimiausiame frakcijos posėdyje . Tikiuosi, kad tai bus padaryta iki rinkimų į EP dienos.

O šias mano mintis skaitančius prašyčiau padėti kitame fronte: palavinti pirštus komentarams po aukščiau minėtais straipsniais.

O dabar  - R.Baškytės atsakymas R.Rutkelytei:

Rūta Rūtai. Apie tai, kas buvo nutylėta Rūtos Rutkelytės straipsnyje „Saugomos teritorijos: sodybų tuštėjimo metas" (Delfi.lt, 2009-05-25)

Šiuo metu Lietuvos saugomos teritorijos užima 15 procentų Lietuvos ploto (Valstybinis saugomų teritorijų kadastras). Darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje LR Vyriausybės 2003 m., numatyta saugomų teritorijų plotą padidinti iki 17-18 procentų šalies ploto. Tai Lietuva įsipareigojo tapdama ES nare. Oficiali apklausa, kiek Lietuvos gyventojų pritaria ar nepritaria saugomų teritorijų steigimui neatlikta.

Skaitau Jono Trinkūno knygą „Lietuvių senosios religijos kelias" ir žaviuosi senovės lietuviais, jų morale. „Apsikeitimas dovanomis – tai seniausia žmonių bendravimo tradicija, ne ekonominė ar piniginė, bet dorovinė... Senovės žmogus dovanomis keitėsi su visu jį supančiu pasauliu, jis jautė dėkingumą galioms, padedančioms jo egzistencijai." „Aukos esmė – dovanojimas arba dalijimasis gėriu. Dovanojimas – tai gėrio platinimas."

„Gerumo dvasia apėmė ne tik žmonių tarpusavio ryšius. Lietuvių dainose gėrimasi gyvulėliais, paukščiais, medžiais ir visais gyvais sutvėrimais... Vydūnas rašė, jog lietuvis nuo seno brangino vidinius ryšius su visa gamta, ypač su gyvąja. Gamtos gyvenimui jis iš tikrųjų ugdė giminystės jausmą."

Kas pasikeitė lietuvių pasaulėžiūroje? Kodėl matome tik vieną pusę? Juk lazda turi du galus, medalis turi dvi puses. Tai tiesos tokios pat senos, kaip ir pati žmonija. Kas verčia skleisti neteisingą informaciją? Kodėl nematome ar nenorime matyti viso gėrio, kurį saugomos teritorijos jau davė visuomenei ir žmonėms.

Miela Rūta, mes nesame teroristai. Mes mylime savo kraštą, jo žmones ir vertybes. Mes patys laikomės teisės aktų ir siekiame, kad visi taip elgtųsi. Norime, kad teisės aktai iš tiesų būtų rengiami visuomenės santykiams reguliuoti, o ne stalčiui.

Pasklaidykime dienraščių puslapius:

Išsaugotos vertybės – naujos galimybės;

Išsaugokime vertybes veikdami kartu;

Kartu išsaugokime tai, ką sukūrė gamta ir žmogus;

Valstybiniai parkai – santarvės salos;

Nacionalinė vertybė – Medvėgalio piliakalnis;

Sėmingiausias 2008 metų turizmo projektas:Dviračiu po Gražutės regioninį parką;

Trasa Jomantų miške – reikšminga Lietuvos turizmo plėtrai;

Povandeninė talkaGiliaus ežere;

Nauja viltisAmalvo pelkei atgimti;

Sėkmingas susitikimas su Veisiejų regioniniame parke gyvenančiais žmonėmis;

Keturračių vėžės – unikaliuose kampeliuose;

Dieve, suteik stiprybės;

Kam ošia Dainavos miškai;

Gyvenimas regioniniame parke turi savų privalumų ir ypatumų;

Vasiukų gal ir nebereikia;

Pilkosios gervės svečiuojasi Vyriausybėje ir t.t. Būtų galima cituoti be galo...

Taigi yra visokių teiginių. Ir atrodo, kad pozityvių yra gerokai daugiau... O kiek gražių raštų, atsiliepimų parašyta įvairiausioms institucijoms. Net gatvėje žmonės dėkoja už gražius darbus.

Žemės reformos pradžioje buvo sakyta, kad valstybiniuose parkuose, kitose saugomose teritorijose reikia grąžinti žemę tik ją jose turėjusiems ir jose gyvenantiems, t.y. apsiribojant vietos gyventojais. Bet tuomet buvo aiškiai atsakyta, kad žemės grąžinimas dar nėra leidimas namams statyti. Sureglamentuokit statybas ir tiek... O dabar turime akivaizdų rezultatą – žemė tikriesiems savininkams vis dar nesugrąžinta (nors žemę susikilnojo tie, kurie jos valstybiniuose parkuose niekuomet neturėjo), o statybų reglamentavimas, teisės aktų laikymasis paverstas visuotiniu blogiu...

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba šiais metais organizavo susitikimus su gyventojais 21 valstybiniame parke. Bendraujant su vietos gyventojais, visuomet buvo rasta bendra kalba (net ir Krekenavoj). Gyventojams buvo pateikta ne suinteresuotumo veidrodyje iškreipta, o tikra informacija. Atskirais atvejais buvo jaučiamas noras supriešinti gyventojus su tarnautojais, tačiau nuoširdžiai bendraujant visur buvo rasti galimi sprendimai, pateiktos konsultacijos, gauti pasiūlymai teisės aktams tobulinti. O kiekviena problema turi būti sprendžiama atskirai. Daugiausia pretenzijų buvo išreikšta dėl vis dar nebaigtos žemės reformos...

Su vietos gyventojais tikrai nesunku susikalbėti, tačiau akivaizdu, kad būtent su jais nebendraujama nuoširdžiai, o dažnai jais manipuliuojama. Tą iliustruoja vietos gyventojų poreikių tenkinimas žemės reformos eigoje. Kai tik įstatymu buvo leista į valstybinius parkus perkelti ten neturėtą žemę, vietos gyventojų interesai buvo patraukti į antrą planą, net įstatymais nustatytas eiliškumas buvo užmirštas. Bet visa tai vyko ne dėl saugomų teritorijų sistemos darbuotojų kaltės ar klaidų.

Saugomų teritorijų teisės aktai, įskaitant Saugomų teritorijų įstatymą, keičiami, kaip ir visi kiti. Antrąją Saugomų teritorijų įstatymo redakciją Seimas priėmė 2001 m. pabaigoje. 2004 m. buvo paruošti pirmieji šio įstatymo pakeitimai, kurie po labai ilgų ir sunkių diskusijų pasiekė Seimą 2007 m., bet dar ir šiuo metu nėra svarstomi. Darbo grupė, sudaryta Seimo valdybos nutarimu 2008 m. parengė naują šio įstatymo redakciją, kuri taip pat nėra svarstoma. Iš karto, net neįsigilinus teigiama, kad ji bloga. Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimus sunku priimti dėl labai skirtingų pozicijų: vieni reikalauja dar labiau sugriežtinti reikalavimus, kiti – jų atsisakyti.

Ne kartą buvo kreiptasi į Konstitucinį teismą dėl „problemų" saugomose teritorijose sprendimo, t.y. dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Pirmą kartą kreiptasi dėl statybų apskritai, antrą kartą suabejota Kuršių nerijos planavimo schema (kreipėsi Seimo nariai vėlgi ne gindami viešąjį, o privačius interesus), trečią kartą buvo sugalvota, kad Seimas perlenkė lazdą neleisdamas persikelti žemės į saugomas teritorijas... Visais atvejais Konstitucinio teismo sprendimas buvo valstybės, visuomenės naudai.

2006 m. Konstitucinio teismo nutarime aiškiai konstatuota: „žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės, yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

...ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi ne tik valstybei ir savivaldybėms, bet ir kitiems tokių objektų savininkams bei naudotojams – fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio... Asmenys, turintys dalį bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat gali ja teisėtai naudotis kaip savo turtu..." Ir tai tik nedidelė dalis labai svarbių teiginių...

MITŲ PANEIGIMAS ARBA KADA BAIGSIM KLAIDINTI ŽMONES?

Saugomose teritorijose nėra draudžiamos statybos apskritai, o yra reglamentuojamos, t.y. leidžiamos pagal nustatytas taisykles, kurios visiems piliečiams taikomos vienodai.

Ūkininkams nėra draudžiama išsipirkti žemės, ypač tos, kuri ribojasi su nuosava ūkininkų žeme saugomose teritorijose (Saugomų teritorijų įstatymas, 31 straipsnis). Saugomose teritorijose nėra draudžiama parduoti privačios žemės, įskaitant ir atskirų jos dalių pardavimą... Griežti architektūriniai ribojimai taikomi tik etnokultūriniams draustiniams ir kultūros paveldo objektams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra valstybiniame parke, ar ne.

O svarbiausia, kad nei direkcijos, nei Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba reglamentų netvirtina, o privalo užtikrinti teisės aktų laikymąsi. Įdomu, kodėl terorizmu nėra kaltinami policininkai, teisėjai, juk jie taip pat taiko teisės aktus. O kam reikalingi teisės aktai, jei jų nereikia laikytis? Ar jie turi būti netaikomi vieniems (pavyzdžiui turintiems pažįstamų Seime ar Vyriausybėje), bet privalomi visiems kitiems? Ir kodėl tiems, kuriems valstybė patikėjo išsaugoti vertybes, priklijuojama „saugumiečio", „biurokratėlio" ar „skundiko" etiketė? O kas suteikė teisę tam „biurokratėliui" nesilaikyti teisės aktų? O štai dar pasirodo egzistuoja ir „saugomų teritorijų klanas." Bent jau kol kas tokio nėra tekę girdėti. Nuo kada doras niekam nepataikaujantis tarnautojas, pareigūnas besilaikantis teisės aktų tapo pajuokos, pasityčiojimo objektu? Saugomose teritorijose gali dirbti tik kraštą ir gamtą mylintys žmonės.

Krekenavos regioninio parko Direkcija nesistato „sau dvaro už 6 milijonus litų". Pirmiausia Krekenavos regioniniame parke statomas lankytojų centras visiems Lietuvos piliečiams, pirmiausia vietos gyventojams ir kitiems regioninio parko lankytojams. O jo statybos kaina 3 mln. Lt. Ir tų lėšų negalima panaudoti jokiam kitam sektoriui.

Niekada negirdėjau, kad „karvė – Nevėžio pievas žaloja".

Ir arklidžių atvejis Anykščių regioniniame parke, ir varpinės pastato problema Rambyno regioniniame parke, tai ne saugomų teritorijų ir ne Saugomų teritorijų įstatymo problema. Statybos įstatymas visoje Lietuvoje vienodai reglamentuoja statybų procesą. Ir visai nesvarbu, kurioje Lietuvos dalyje vykdomos statybos, šio įstatymo statybų atveju privalu laikytis visur ir visuomet. Ir va vėl bėda, kad saugomose teritorijose dirbantys pastebi, kai įstatymo nesilaikoma, o kitur ne... Štai ir vėl paradoksas. Kalti tie, kurie laikosi Seimo priimtų įstatymų, o ne tie, kurie juos pažeidžia...

Na, matyt, yra ko pykti. Tuo metu, kai apskritai Lietuvoje dar galima savavališkai statyti daugiaaukščius pastatus, saugomose teritorijose pradėti likviduoti savavališkai pastatyti nesudėtingi statiniai.

Problemos kyla tuomet, kai pradedama nuo savavališkų veiksmų. Nežinau nė vienos institucijos, kuri gali pasakyti, kad galima nesilaikyti teisės aktų. Tegu tik oficialiai pritaria nors vienas jūsų vadinamas „saugumietis" savavališkoms statyboms. Jis bus „užpultas" tų pačių, kurie dabar reiškia nepasitenkinimą. Sekamas kiekvienas veiksmas ir skundžiama visoms institucijoms...

O kaimo turizmas net ir valstybiniuose parkuose yra skatinamas. Tik vėl bėda – bandome apgauti vieni kitus. Dažnai sakome, kad bus kaimo turizmo sodyba, o statome eilinę sodybą... Taip, kaip neseniai buvo su pirtimis. Sakau, kad statau pirtį, o statau gyvenamą namą, sakau, kad čia bus elingas, o štai atsiranda baras ar viešbutis... Jei nebūtų apgaudinėjama, įstatymo leidėjui (Seimui) nereikėtų visokių papildomų saugiklių išgalvoti.

Miela Rūta, visoje Lietuvoje, o ne tik saugomose teritorijose, viename sklype leidžiama statyti tik vieną namą. Saugomose teritorijose leidžiama plėtoti veiklą, įskaitant žemės ūkį, miškų ūkį, rekreaciją ir t.t. Ir galima vykdyti labai įvairias veiklas. Valstybiniai parkai (kompleksinės saugomos teritorijos) turi skirtingas funkcinio prioriteto zonas ir statybų reglamentavimas jose yra skirtingas. Ir gyvenamosiose, ir rekreacinėse, ir ūkinėse zonose leidžiama statyti ne tik vieno aukšto pastatus.

Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai daugiausia vykdo prevencinę veiklą ir būtent pradeda nuo įspėjimų, o ne nuo baudų. O šiuo metu apskritai nagrinėjamas pasiūlymas atsisakyti inspektorių saugomų teritorijų direkcijose ir pereiti prie prevencinės veiklos. Ir valstybinės institucijos nėra sustabarėjusios ir bukos.

Valstybiniai saugomų teritorijų pareigūnai gali taikyti tik labai menkas baudas (50-300 Lt), bet pirmiausia ir dažniausia jie taiko įspėjimą. Na, o saugomų teritorijų sistemoje kuo nors pertekę biurokratai niekada nedirbo ir nedirba.

Apribojimai saugomose teritorijose atitinka darnaus vystymosi principą, bet visai be jų apsieiti negalima. Kam vadinti saugoma teritorija, jei joje viskas galima, kaip ir visur kitur? Tarptautinės organizacijos, pagaliau ir mūsų visuomenė tai pavadintų popierine apsauga.

KODĖL?

Kodėl Seimo narys gali žeminti Konstitucinį teismą, Seimą, valstybines institucijas ir sąžiningai dirbančius tarnautojus?

Kodėl Seimo narys gali negerbti to paties Seimo priimtų įstatymų, ratifikuotų tarptautinių konvencijų?

Kodėl priimami teisės aktai, jei nereikia jų laikytis?

Kodėl Seimo narys gali prieštarauti Vyriausybės programai, o tarnautojas privalo ją įgyvendinti?

Kodėl pažeidęs teisės aktus žmogus tampa herojumi, o tai pastebėjęs pažeidimą – kenkėju?

Kodėl pareigūnas, besilaikantis teisės aktų ir reikalaujantis to paties iš visų, daromas tautos priešu?

Kodėl skleidžiant neteisingą informaciją galima tapti herojumi?

Kodėl norėję turėti laisvą rinką, nesuvokiame, kad žemę sumanytai veiklai taip pat galima pirkti ten, kur teisės aktai, planavimo dokumentai leidžia būtent tokią veiklą, kuria norima užsiimti?

Kodėl vis dar norime užstatyti visas paežeres?

Kodėl nenorime suprasti Žemės ženklų?

Kodėl turime pakartoti visas kitų valstybių klaidas?

Kodėl Lietuvoje vis dar galima per kitų galvas skintis sau kelią į Seimą, Europos Parlamentą?

Kodėl žemės nuosavybė supriešino brolius, kodėl vis dar gajus pavydas?

Kodėl, kodėl, kodėl???…

TODĖL

Todėl, kad Lietuvoje vis dar įprasta naudotis pažintimis, ypač užimančių „aukštas pareigas".

Todėl, kad norima, jog kiti laikytųsi teisės aktų, o patys ne.

Todėl, kad materialinės vertybės laikomos svarbesnėmis už dieviškumą, dvasingumą ir moralę.

Todėl, kad norima greitai pralobti, norima visko čia ir dabar.

Todėl, kad užmirštami žmogaus egzistencijos pagrindai.

Todėl, kad asmeninės problemos dangstomos bendra situacija.

Todėl, kad vis dar trokštama apgaudinėti kitus.

Todėl, kad vis dar egoistiniai siekiai svarbesni už visus kitus.

Miela Rūta, gal Jūs galėtumėt pasakyti, kas atsitinka žmogui, savanaudiškai siekiančiam asmeninių tikslų, kad jis pradeda žeminti kitus ir nematyti nieko gero? Kurgi ta teigiama pusė, kur didžiosios (likusios visuomenės) dalies džiaugsmas saugomose teritorijose, kur puikūs nuveikti darbai, kuriems nereikėjo milijonų, o užteko gražios iniciatyvos?

O Lietuva pasielgė taip pat, kaip Vokietija ir kitos dabartinės Europos Sąjungos šalys narės. Rytų Vokietijoj prieš pat susijungiant su Vakarų Vokietija buvo įsteigti 9 biosferos rezervatai ir visa eilė nacionalinių ir gamtos parkų. Lietuvoje iki žemės reformos pradžios Seimo nutarimu buvo įsteigti visi valstybiniai parkai tam, kad visi susigrąžinantys žemę žinotų, kokie apribojimai ten bus taikomi. Kad žinotų, jog žemė ten bus grąžinama ribotam tiksliniam naudojimui. Ir visi tai žinojo.

Ir kodėl gi tuomet esant tokiems „baisiems" apribojimams 1999-2000 m. buvo masiškai perkeliamos žemės į valstybinius parkus? Matyt tam, kad ir buvo tikėtasi anksčiau ar vėliau įgyvendinti savo slaptus lūkesčius. Matyt todėl, kad buvo tikėtasi vienaip ar kitaip apeiti įstatymus.

Aplinkosauga visuomet buvo, yra ir bus viešas interesas. Pasaulis, išsivysčiusios šalys, jau seniai suvokė, kad atskirų vertybių apsauga reikiamo rezultato neduoda, kad svarbu pereiti prie teritorinės aplinkosaugos. Netgi neužtenka pačių saugomų teritorijų. Olandija viena pirmųjų Vakarų Europoje pasiūlė kurti vientisą ekologinį tinklą (ir ne tik Olandijoje, bet ir visoje Europoje), sujungiantį atskiras saugomas teritorijas.

Viešąjį interesą gina ir Generalinė prokuratūra, ir įvairių apygardų ir apylinkių prokuratūros. Viešojo intereso labui laimėta daugybė bylų. Ir tai rodo, kad tie vadinami „saugumiečiai" dirba pagal teisės aktus, o ne pagal savo užgaidas.

Jau senokai tapo aišku, kad reikalauti laikytis įstatymų iš turinčių daug pinigų arba „stiprų užnugarį Seime" yra labai pavojinga ir nenaudinga. Vis dar dažnokai įsivaizduojama, kad įstatymai ne visiems taikomi vienodai, kad „aukštai sėdint" galima pasinaudoti užimama padėtimi.

Noriu perspėti kolegas, kad jei šiais laikais ketini turtingų ir įtakingų asmenų pareikalauti laikytis teisės aktų, turi būti tyras kaip krištolas. Nei tu pats, nei tavo artimieji ne tik negali turėti jokio nekilnojamojo turto, bet ir negali turėti jokio intereso jį įsigyti (nors teisės aktai tai ir leidžia), negali būti padaręs jokių klaidų, turi turėti geležinius nervus, sveikatą ir kantrybę, turi būti drąsūs ir ištvermingas ir t.t.

Saugomos teritorijos reikalingos būtent visuomenei. O didinti saugomų teritorijų skaičių Lietuva įsipareigojo Europos Sąjungai. Ir ne Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, ir ne direkcijos priėmė sprendimą sukurti Lietuvoje Natura 2000 teritorijų tinklą. Sprendimus dėl integracijos į Europos Sąjungą, taip pat ir įsipareigojimus priėmė visos aukščiausios šalies institucijos: ir Seimas, ir Vyriausybė, ir Prezidentūra. Tik va atpirkimo ožiu dabar norima padaryti saugomas teritorijas...

Ilgą laiką valstybės saugomoms teritorijoms nebuvo skiriami reikiami finansiniai ištekliai. Tikroji parama atėjo Lietuvai tapus ES nare. Ši konkreti parama skirta būtent saugomoms teritorijoms tvarkyti ir jos negalima panaudoti nei kaimo, nei vamzdynų plėtrai (nors visoms sritims paramos užtenka). Bet su parama atkeliavo ir pavydas. Na ir norėčiau nuraminti, kad parama tikrai nepriklauso nuo saugomų teritorijų skaičiaus. O saugomų teritorijų ploto padidėjimas ryškiai padidino saugomų teritorijų darbuotojų darbų apimtis, pridėjo naujų funkcijų, bet nei žmogiškieji, nei finansiniai ištekliai, skiriami direkcijoms, tikrai nepadidėjo.

Trumpai apie krizę. Esu viena iš tų, kurie galvoja, kad ši situacija Lietuvai, kaip ir kitoms šalims, yra neišvengiamai reikalinga. Reikalinga tam, kad atsipeikėtume, kad pasižiūrėtume, kur nuėjome ir kas mūsų laukia netolimoje ateityje, jei nepakeisime mąstymo ir elgesio. Paskutiniu metu vartotojiškumas buvo pasiekęs neregėtus mastus. Visos reklamos tik ir kvietė: pirkit vis naujus daiktus, senus meskit lauk, valgykit, gerkit iki soties ir t.t. Vieno buto, vieno namo neužtenka, reikia kelių... O jei kaimynas brangiai pardavė sklypą ir aš parduosiu, ir gausiu dar daugiau...

Problemos prasideda ne tuomet, kai žmogus saugo savo kraštą, gamtą, o tuomet, kai prekybos centrai tampa aukštesni už maldos namus... Kiekviena krizė pirmiausia prasideda žmogaus prote, nes apskritai viskas prasideda nuo minčių. Kokios mintys, tokie ir darbai, tokie ir mes patys...

Kas laukia vertingiausių Lietuvos teritorijų? Kas laukia Lietuvos visuomenės, kai doras, sąžiningas nieko sau netrokštantis specialistas pasijunta beteisiu Lietuvos piliečiu? Kam dar ant nuospaudos užlipo tie vadinami „saugumiečiai"?

Žinau, kad kiekvienoje situacijoje yra išeitis, tik reikia jos ieškoti bendradarbiaujant, tariantis, diskutuojant, o ne svaidantis nebūtais kaltinimais. Dažniau matyt reikėtų susimąstyti apie tikrąsias Visatos vertybes, visuotinus Visatos dėsnius, apie žmogaus misiją. Atsakyti į klausimą: „kas aš esu?", „kodėl gyvenu šioje Žemėje?" Išeidami iš šios žemės nieko su savimi nepasiimsim, gal tik sukauptas dorybes. Gyvenimas juk gražus ir džiaugsmo kupinas, bet pinigais jis nenuperkamas. Tikrosios vertybės žmogui duodamos veltui, tik reikia mokėtis jomis naudotis ir viskuo dalintis ne tik su artimaisiais, bet ir su visuomene, su tauta. Dar svarbiau nesavanaudiškai tarnauti žmonijai. Tikrasis džiaugsmas patiriamas, tikra laisvė ateina tuomet, kai išmokstama duoti žmonijai, visuomenei, gamtai, kada asmeniniai interesai nėra svarbiausi. Mokykimės iš gamtos. Saulė visiems šviečia vienodai. Paukščiai mus nuolat primena, kad turime sparnus, tad kodėl vis dar ropojame... Kai mums blogai, visi puolame gamtos prieglobstin. Tik nevisi žinome, kaip atrodo tikroji gamta. Ir joje mes dažnai esame tarsi svečiai nemokantys elgtis.

Ar daug žmogui reikia? „Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save." Akselis Miuntė

Miela Rūta, po tokių Jūsų teiginių kyla dar daugiau klausimų KODĖL?

Ir visai negėda prisipažinti, kad esu įsimylėjusi saugomas teritorijas ir dėl jų išlikimo visa širdimi besistengiančius žmones, dažnai vadinamus šiek tiek trenktais, o dabar jau ir „saugumiečiais", „biurokratėliais", skundikais. Jiems nerūpi materialinis gerbūvis, jie nesivaiko geresnių atlyginimų, jie net ir savo laisvalaikį aukoja vertybių, biologinės įvairovės, kraštovaizdžio apsaugai. Visiems jiems linkiu sėkmės prasmingame, bet sunkiame darbe, o Jums, Rūta, linkiu sėkmės Europos Parlamento rinkimuose.

Su Meile, Rūta Baškytė [N.P.: ji yra Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė].